Jau daugiau nei prieš keletą metų šioje svetainėje pristačiau iš Čekijos kolekcionierių į manąją kolekciją atkeliavusią didžiąją tuklę. Tąkart laikinai įtvirtinta kiminuose ji gan greitai buvo persodinta į mineralinį substratą, kuriame pradėjo gana sparčiai augti ir auga ligi šiol.
Mineralinis substratas tuo ir geras, kad nesusidėvi, nesuyra. Jis gali tik išsiplauti pro vazono dugne esančias drenažo skylutes arba, jei buvo ne tinkamai sumaišytas, sukristi. Nei viena blogybė nepasireiškė, ir jau sekančiais metais nuo pavasario tuklė ėmė sparčiai augti, lapų galais išlįsdama už vazono kraštų.
Taip suaugusi, ji per pastaruosius keletą metų beveik nesikeičia. Skrotelę beveik visada sudaro 5-7 suaugę lapai. Augant naujiems, senieji lapai atmiršta, sudžiūna ir būna atsargiai pašalinti. Lapų spalva kinta priklausomai nuo metų laiko: žiemą jie įgauna gelsvą atspalvį, vasarą būna šviesiai žali, salotiniai.
Per šiuos keletą metų skrotelė neišleido nė vienos šoninės atžalos, nė karto nepražydo. Nė karto nepavyko išauginti mažos skrotelės iš atskirto ir kiminuose pasodinto lapo (kitos tuklės šiuo būdu dauginasi labai greitai).
Ir ji nėra tokia gera medžiotoja, kaip kad kitos gentainės, augančios šalia ant tos pačios palangės.
Nors kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad ši tuklė gali turėti ramybės periodą, ant mano palangės ji nesustodama be poilsio auga jau keletą metų. Šviesaus paros meto sutrumpėjimas žiemos laikotarpiu, atrodo, turi įtakos tik lapų atspalviui. Pats augimo intensyvumas dėl to nepakinta.
Ką gi, belieka toliau kantriai laukti žiedų. Tokį augalą rekomenduočiau tik labai vabzdžiaėdžiais augalais besidomintiems kolekcionieriams. Nors pati didžiosios tuklės priežiūra nėra sudėtinga, bet žiedų laukimas ir neintensyvus vegetatyvinis augalo dauginimasis reikalauja daug kantrybės, norint išsiauginti šių tuklių sąžalyną.
Informacijos šaltiniai:
Jogaila Mackevičius
