Iš beveik 200 rūšių saulašarių (Drosera) genties augalų Lietuvoje sutinkamos tik trys rūšys ir vienas savaiminis tarprūšinis hibridas.
Apie apskritalapę saulašarę (Drosera rotundifolia L.) jau buvo rašyta anksčiau kaip apie dažniausią vabzdžiaėdį Lietuvos augalą, todėl dabar jai pakartotinai dėmesio neskirsime.
Apskirtalapė saulašarė (D. rotundifolia) Plynosios draustinyje
Ilgalapė saulašarė – Drosera anglica Huds, 1778. Mūsų krašte nėra paplitusi, nors pasaulyje sutinkama dažnai, yra viena iš labiausiai paplitusių vidutinio klimato saulašarių rūšių, sutinkamų visame Šiaurės pusrutulyje. Auga ne tik vidutinėse platumose, bet ir tropikuose. Šiltuose kraštuose augančios šios saulašarės neformuoja žiemojančių pumpurų.
Pirmasis augalą aprašė William Hudson, 1778 metais. Sinonimai – Drosera longifolia.
Tai – daugiametis žolinis, skrotelę formuojantis augalas. Lapai linijiški, su koteliais, apaugę tipiškais saulašarėms liaukiniais plaukeliais. Skrotelėje lapai išsidėsto gana stačiai, nėra prigludę prie substrato. Koteliai ir liaukiniai plaukeliai yra bordinio atspalvio, lapų plokštelės – žalsvos.
Šaltuoju metų laiku formuoja žiemojančius pumpurus, kurie iki pavasario ramybės būsenoje išbūna substrate. Žydi vidurvasarį į žiedynus sutelktais baltais žiedais.
Auga atvirose šlapynėse, dažnai turtingose kalciu, todėl pasižymi tolerantiškumu šiam elementui (tai – retai pasitaikantis požymis saulašarinių tarpe).
Žinomi 7 natūraliai gamtoje susidarantys ilgalapės saulašarės ir kitų saulašarių rūšių hibridai, visi jie sterilūs.
Lietuvoje apyretė.
Ilgalapė saulašarė (D. anglica) Plynosios draustinyje
Mažalapė saulašarė – Drosera intermedia Hayne, 1800. Priklauso trims labiausiai Europoje paplitusioms saulašarių rūšims (D. rotundifolia, D. anglica, D. intermedia). Paplitusi šiaurės pusrutulyje, dažniausiai vidutinio klimato zonose. Čia augantys augalai žiemą formuoja miegančius pumpurus. Bet sutinkama ir tropikuose, kur auga visus metus be ramybės periodo ir žieminių pumpurų neformuoja.
Lapai ant ilgų liaunų kotelių, panašūs į šaukštelius. Žydi visą vasarą į žiedynus po 3-8 sutelktais baltais žiedais.
Auga šlapiuose durpynuose ar smėlynuose, neturtingose maisto medžiagomis dirvožemiuose, atvirose vietovėse.
Lietuvoje labai reta, saugoma.
Mažalapės saulašarės (D. intermedia) sėklos kaip ir kitų saulašarių tokios smulkios, kad net sunku rasti daiktą, su kuriuo jas galima palyginti
Bukalapė saulašarė – Drosera x obovata. Tai natūralus gamtoje susidarantis dviejų saulašarių rūšių – ilgalapės ir apskritalapės (D. ×obovata = D. rotundifolia × anglica) – hibridas. Kartais ją labai sunku atskirti nuo ilgalapės saulašarės. Sutinkama visur, kur randami augantys abiejų tėvinių rūšių augalai.
Lietuvoje reta.
Informacijos šaltiniai:
- A. Lekavičius, Vadovas augalams pažinti, Mokslas, 1989, ISBN 5-420-00260-4;
- Bary Rice interneto svetainė;
- Wikipedia: Drosera anglica, Drosera intermedia, Drosera rotundifolia.
Jogaila Mackevičius
dr. Laimos Šveistytės (1, 2), Jogailos Mackevičiaus (3) nuotraukos
