Turbūt nėra paslaptingesnių, labiau mitais ir legendomis apipintų augalų už vabzdžiaėdžius. Visais laikais šie augalai kurstė žmonių vaizduotę, kurioje jie išaugdavo iki milžiniškų dydžių ir gaudydavo nebe vabzdžius ar bestuburius, o net pačius žmones.
Vabzdžiaėdžiai augalai, kaip sufleruoja pats pavadinimas, yra vabzdžius gaudantys augalai. Tai mokslininkų išskirta augalų grupė, kuriai priklauso rūšys sugebančios privilioti, sugauti smulkius gyvius – dažniausiai vabzdžius ir bestuburius, bei įsisavinti aukos maisto medžiagas. Kitaip tariant, tik tas augalas yra vabzdžiaėdis, jei: auką privilioja kvapu arba spalva, moka sugauti ir nebepaleisti grobio, auka (sugauta vabzdžiaėdžio) žūna, grobis “suvirškinamas”, grobyje esančias maistingos medžiagas augalas įsisavina. Jei augalas neatitinka bent vieno kriterijaus, jis – ne vabzdžiaėdis.
Šie grobį gaudantys augalai gyvena itin skurdžioje ar labai rūgščioje žemėje arba turi menką šaknų sistemą. Bet kuriuo atveju, jie negali gauti pakankamai maistingų medžiagų iš dirvožemio. Todėl evoliucijos eigoje prisitaikė maistingas medžiagas gauti kitaip.
Iš visų vabzdžiaėdžių augalų man, asmeniškai, saulašarės yra pačios dailiausios. Kas gali prilygti grožiu jų saulėje tviskantiems tarsi deimantais nusagstytiems lapeliams? Ne veltui ir lietuviškas pavadinimas saulašarės – saulės ašaros.
Švelnūs ir trapūs saulašarių lapeliai yra tankiai apaugę plaukeliais, kurie, ant paties galiuko, išskiria po lipnaus skysčio lašelį. Šių lašelių paskirtis trejopa – privilioti auką, sulaikyti ją, kad nepabėgtų, o paskui – suvirškinti. Vabzdys, priviliotas žibančio lašelio, atskrenda, nutupia ir prilimpa. Visaip spurda bandydamas išsilaisvinti, tačiau taip tik pablogina savo padėtį. Vabzdžio judesiai įjungia tam tikrus augalo mechanizmus, kurie verčia plaukelius palinkti tvirtai apgaubiant auką. Kartais visas lapas apsivynioja aplink grobį. Kai kurių rūšių, pvz., Drosera burmannii plaukeliai juda žaibiškai ir prireikia vos kelių sekundžių, kad auka būtų suvystyta. Kitų rūšių judėjimas yra mažiau arba visai nepastebimas.
Tvirtai „suėmusi“ auką, saulašarė išskiria tam tikrus fermentus. Įdomu tai, kad kol saulašarė badauja, lašelių sudėtyje yra tik klijingos medžiagos. Jei baltyminė medžiaga (pvz., vabzdys) prisiliečia prie augalo, šis tuojau išskiria skruzdžių rūgštį, o jei maistas pasirodo valgomas – išskiria pepsiną, t.y., baltymus skaidantį fermentą.
Fermentai, savo sudėtimi labai panašūs į mūsų skrandžiuose esančius virškinimo fermentus, vabzdį suskaido į augalo įsisavinamus azoto ir kitų mineralinių junginių darinius.
Po kurio laiko ant lapo lieka tuščias chitino šarvas, kurį nupučia stipresnis vėjo gūsis.
Kiekvienas lapas turi savo gyvenimo trukmę, kuri taip pat gali būti matuojama ir kiek kartų lapas pagavo ir suvirškino grobį. Trys – keturios „vakarienės“ yra ta riba, po kurios lapas pajuoduoja ir nunyksta. Todėl sveikiau, gražiau ir įspūdingiau atrodo „badaujantys“ vabzdžiaėdžiai.
Saulašarės auga kone visoje Žemėje, jos priskaičiuojama apie 180 rūšių. Amžinos vasaros klimato zonoje saulašarės auga visus metus, šalto klimato zonose jos prisitaiko prie žemos temperatūros periodo ir panyra į žiemos miegą. Vienos rūšys žiemą ištveria visiškai nudžiovindamos savo antžeminę dalį, o kitos suformuoja specialius žieminius lapus. Australijoje gyvenančios rūšys atvirkščiai, išmoko ištverti ilgą sausą vasaros periodą ir sužaliuoja lietingą, gaivią žiemą.
Lietuvoje taip pat aptinkamos penkios saulašarių rūšys, kurių viena – apskritalapė saulašarė yra vaistinis augalas. Jos preparatais gydoma bronchinė astma, aterosklerozė, bronchitas, laringitas, kokliušas.
Mažalapė saulašarė (Drosera intermedia) yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Mūsų pelkėse taip pat aptinkamos apskritalapė saulašarės (Drosera rotundifolia), ilgalapės saulašarės (Drosera anglica) bei bukalapės saulašarės (Drosera x obovata). Pas mus saulašarės auga durpynuose, ypač kimininėse pelkėse, aukštapelkėse, užliejančių ežerų pakrantėse, užpelkėjusiose pievose ir miškuose.
Asta Ivaškevičiūtė
Jogailos Mackevičiaus nuotraukos (2010)
