Paskutiniojo vasaros žygio maršrutas buvo gerokai vingiuotas. Penktą ryto startavome Juodšiliuose, pasukome link Gudelių, po to kiek atgal Rūdininkų girios šiauriniu pakraščiu pro Baltąją Vokę link Pirčiupių, tada pro Varėną per  Marcinkonis, Kapiniškius, Bakanauskus į Puvočius, Merkinę, toliau pro Alytų į  Tabalenką, iš jos link Pabuktės, o iš ten pro Aukštadvarį į Strėvą, galiausiai pro Žiežmarius į Kaišiadoris, galiausiai atgal į Juodšilius. Viso nuvažiavome beveik keturis su puse šimto kilometrų, nors pasivaikščioti teko tik penkiolika. Bet pavargome užtektinai, o įspūdžių buvo labai daug.

Pirmasis taškas pačiuose Juodšiliuose, čia uželio slėnyje gausi ne tik aukštosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii), bet ir šliaužiančiosios sidabriukės (Goodyera repens) populiacija. Rytas dar tik aušo, ir tamsioje sengirėje nuotraukos gavosi miglotos. Bet apie sidabriukę dar pakalbėsim vėliau, pasakojimuose apie kitus žygius.

Antrasis taškas – Gudeliai su plačialapiu skiautalūpiu (Epipactis helleborine), po drėgno ir vėsaus pavasario išdygusiu anksčiau nei įprasta ir labai gausiai žydinčiu. Saulė per keliolika minučių pakilo vos vos aukščiau ir šiek tiek labiau apšvietė fotografuojamus objektus. Labai gaila, bet praėjus lygiai savaitei nuo šios fotosesijos, plačialapių skiautalūpių populiacijos dalis, esanti arčiau kelio, bus nušienauta. Sėklas subrandins tik esantys kiek toliau, už pakelės šienavimo zonos ribų. Bet šienavimas, atrodo, skiautalūpiams tik į naudą – ten kur jiems neleidžiama nokinti sėklų, augalai vešlesni, kereliai turi gerokai daugiau stiebų.

Toliau pasukome į Dzūkijos gilumą, pro Trakų Vokę, Rūdininkų girios pakraščiu, Senuosiuose Maceliuose stabtelėję prie pakelės griovio pažiūrėti kaip gražiai draugauja aukštoji gegūnė ir kiaušininė dviguonė (Listera ovata), augdamos ir atskirais rūšiniais ploteliais, ir „susibėgdamos“ kartu. Daugiau nuotraukų apie tai yra šiame straipsnyje. Pasiekę Pirčiupius, sukam į Varėną, Marcinkonis, kol galiausiai pasiekiame Skroblaus slėnį. Čia mūsų laukia jau nužydėję raudonieji garbeniai (Cephalananthera rubra), nokinantys sėklas. Kartu augančius pastebime tamsialapį (Epipactis atrorubens) bei pelkinį (E. palustris) skiautalūpius. Vienas kitas garbenis dar pasipuošęs pavieniais viršūniniais žiedais, kurie kažkodėl labai vilioja muses.

Bet slėnio „programos vinis“ šį kartą jau ne garbeniai, o smulkiažiedė svila (Orchis ustulata). Augimvietėje vos keletas augalų, tad elgtis reikia labai atsargiai. Svila – pagrindinis šios dienos žygio augalas.

Tačiau jei pati orchidėja sukėlė daug teigiamų emocijų, kitas faktas sukėlė nemažiau neigiamų. Tai – išvoliota žolė aplink žydinčius augalus. Tikrai nepanašu į aplinkotvarkinę priemonę, tokią sunku būtų pagrįsti. Turbūt masinės ar tiesiog neatsargios fotosesijos rezultatas.

Toliau patraukėme link ganėtinai dažnai žygeivių lankomo Bakanauskų ežerėlio. Gegužraibinių augalų čia nėra daug, pelkėje ežerėlio pakraščiuose auga raudonosios gegūnės (Dactylorhiza incarnata). Čia gausu spanguolių, kurių nieks nenulesa iki pvasario, todėl žiemos pabaigoje galima pasmaguriauti ant užšalusios pelkės.

Vandens šiemet šioje pelkėje gerokai daugiau nei ankstesniais metais, tą byloja ir labiau išplitusios liūnsargės. Pelkėje pastebėtos tik apskritalapės saulašarės (Drosera rotundifolia), o netoli apžvalgos aikštelės randame  ir antrąjį vabzdžiaėdį augalą – balinį skendenį (Utricularia intermedia).

Dar viena pelkutė, kurią šiandien aplankėme – Laumių dauba prie Puvočių kaimo. Šią pelkutę pažįstu jau gana senai, nuo studijų metų. Anksčiau ji buvo gerokai sausesnė, galėjai paprastai ją išvaikščioti skersai-išilgai. Dabar vidurinėje pelkės dalyje jau matomi atviro vandens telkinėliai. Ant atviresnių kiminų plotelių karaliauja apskritalapės saulašarės. Keista, bet joje neradau nė vieno gegužraibinio augalo, kiek jų beieškočiau.

Nuo Puvočių – link Merkinės. Ir čia, tiesiog pakelėje – tamsialapių skiautalūpių karalystė. Abejose kelio pusėse šimtai augalų. Labai lengvai galima stebėti kelias spalvines jų formas. Vieni tamsiais stiebais, tamsesniais žiedais, kiti kiek šviesesni. Keista, bet tarp jų neįsimaišo plačialapiai skiautalūpiai. Pastarieji susitelkę prie kelio gale esančios sankryžos. Pastebėjome ir keletą augalų su tarpiniais požymiais, tamsiai geltonais žiediniais pumpurais. Jie dar nežydėjo. Vieną net pažymėjome akmenimis, tikėdamiesi, kad gal kada nors atvyksime palankesniu metu.

Žygio skiautalūpių dalis tęsėsi toliau, atvykus prie Tabalenkos kaimo. Čia, senuose skroblynuose,  mūsų laukė trumpalapis skiautalūpis (Epipactis purpurata). Deja, kad ir kaip stengtumėmės, žydinčių augalų neradome. Tamsialapiams skiautalūpiams pritrūko dar savaitės-dviejų.

Link Žuvinto keliaut neplanavom, bet žygio metu pamatėm pranešimus socialiniuose tinkluose apie jau žydinti Elbės skiautalūpį (Epipactis albensis), todėl greitai pakoregavome savo planus. Net nepastebėjome, kaip atsidūrėme Buktos pažintiniame take. Laukė nusivylimas, nes tako šonai visi buvo kruopščiai nušienauti. Nepavyko rasti nė vieno praeitais metais pamatyto augalo. O tie, kuriuos radome skroblynų glūdumoje, nežydėjo. Žydintis buvo tik vienas augalas, kuris kiek kėlė abejonių – „ar nebus čia apsimetėlis neūžauga plačialapis?“

Vėl netrumpa kelionė Aukštadvario link, o nuo jo – link Strėvos (Spindžiaus) žaliojo tako. Viso tako neketinome įveikti, jis ilgas, apie 10 km. Norėjome tik nueiti iki orchidėjų kalnelio ir atgal, pasižiūrėti, gal ką naujo tenai atrasime. Pavyzdžiui, vienalapį gedutį (Malaxsis monophyllos). Tas kalnelis, kaip jau nekarta minėjau, man labai įtartinas, nes nepanašu, kad visos tos rūšys ten atsirado natūraliai. Juolab, kad kitur nei take, nei aplinkiniuose miškuose, nėra tokios įvairovės. Bet gedučio neradome, pasižiūrėjom tik į baigusias žydėti orchidėjas. Tiesa, aukštosios gegūnės dar kaip žydinčios atrodė visai neblogai, bet tik jos vienos.

Ir paskutinė, pati „vabzdžiaėdiškiausia“ maršruto stotelė – Kaišiadorių kūdros, kuriose pelkinis (Utricularia australis) skendenis. Tai – pats egzotiškiausias šios dienos vaizdas. Nerealu, nepakartojama! Visa kūdra tiesiog tvieskė geltonais skendenių žiedais. Niekur kitur tokio vaizdo Lietuvoje nesu matęs.

Buvome gerai pasiruošę šiai vandens augalų fotosesijai, tik labai gaila, kad būtent jo fotosesijos metu saulė jau per daug priartėjo prie laidos, apšvietimas tapo skurdus. Kažkaip reiktų čia apsilankyti anksti ryte, kai pats geriausias kontrastas.

 

Jogaila Mackevičius