Pravalo botaniniam draustinyje buvau ir pernai, birželio 21 dieną, bet įsmukus į kanalą, kelionė greitai baigėsi. Šiemet tiesiog būtina buvo ją pakartoti. Labai jau gražios ten vietos, daug ežerų. Pravalo botaninis draustinis juosia Pravalo ežerą. Šis ežeras pelkėtais pakraščiais, ypač šiaurės rytinėje dalyje. Nuo ežero pelkė yra atskyrusi nedidelį bevardį ežerėlį, taisyklingos apvalios formos. Pravalui draugiją palaiko Gaigalio ežerėlis. Kiek toliau – Vienavalkštis ir Dumblelis, dar toliau – Gaigaliukas ir Lazdininkų ežerai, toliau – Baltelis, Kumpotis ir Svirneliai, o toliau jau Ilgis ir Asveja. atrodytų, lyg jie visi kažkokios archainės upės buvusi vaga, visi tarsi į liniją išsidėstę.

Pietinėje Pravalo dalyje nuo Žeimenos pusės į jį atiteka bevardis upeliukas, kuriame yra plačiažnyplių vėžių. Iš kitos pusės, šiaurės rytuose nuo Gaigalio taip pat atiteka upeliukas, upeliukas yra ir rytinėje dalyje, pelkėje.

Šiemet išsiruošėme kiek anksčiau – liepos 6. Pirmiausia apžiūrėjome Gaigalio pakrantes, gausiai apaugusias aukšosiomis gegūnėmis, kurios šiuo metu buvo pilnai išsiskleidusios.

Tada patraukėme link Pravalo, būtent to pelkės atskirto jo apvalaus ežerėlio. Vaizdas atsivėrė nepakartojamas – apipelkėjusioje dalyje buvo aibės dėmėtųjų gegūnių. Jos kiek atsiliko žydėjimo progresu nuo aukštųjų. Užmatėme ne vieną spalvinę formą, tiesa, visiškai albinosinių neradome. Arčiau vandens kur ne kur buvo pelkinių skendenių guoteliai.

Apipelkėjusioje ežero pakrantėje, duburėliuose buvo apsigyvenęs balinis skendenis. Ir jis čia buvo ne vienintelis vabzdžiaėdis augalas. Kaip ir pridera tokiai pelkutei, čia augo tūkstančiai apskritalapių saulašarių.

Plotas, kurį apvaikščiojom, nebuvo didelis, tad netrukus atsidūrėme trikampės pelkės šiaurės rytiniame Pravalo kampe pakraštyje. Čia ieškojome širdinės dviguonės. Bet vabduo čia buvo nusekęs, apypelkio miškai atrodė sausokai. Dviguonės neradom. Bet kur sausiau pastebėjom ne vieną šliaužiančią sidabriukę, vieną kitą gluosvę bei pirmasias šių metų valgomasias voveraites. Taip pat neatsispyrėm pagundai užsukti ir į pačią pelkę. Čia vėl gi buvo nemažai dėmėtųjų gegūnių, atradom ir vieną plotelelį priaugusį siauralapių gegūnių.

Mūsų pasivaikščiojimą nutraukė vis artėjantis griaustinis. Nutarėm nebandyt likimo, patraukėme link mašinos. Ir labai laiku. Vos išvažiavus iš miško, mus pasitiko nuo Vilniaus ateinantis lietus, kuris artėjant link sostinės virto tikra liūtimi. O jau mieste pravažiavimas kai kuriomis gatvėms tapo ganėtinai komplikuotas. Taigi, trumpa „Pravalo ekskursija“ baigėsi per pusdienį.

Apsilankiau čia dar kartą po kelių savaičių, liepos 19 dieną. Tai buvo kito „dviejų dviejų“ taškų žygio pirma dalis (antra dalis – mažažiedė lūgnė Balžio ežere). Norėjau patikrinti, gal kartais apvalaus ežerėlio pelkutėje kur užmatysiu laksvas, deja. Dėmėtosios gegūnės jau nokino sėklas, skendenių neberadau, bet ežerėlyje žydėjo vandens lelijos, o pelkutėje – apskritalapės saulašarės.

Jogaila Mackevičius