Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Skirtingai nuo kitų, anksčiau šioje svetainėje išnagrinėtų ir aprašytų tuklių rūšių, didžioji tuklė jau patenka į kategoriją „įnoringos”. Tai nėra nei taip sparčiai augantis, nei gerai besidauginantis augalas. Nors jos dydis, lyginant su kitomis rūšimis, tikrai gali būti įspūdingas.

Kol kas dar nesenai turiu vieną jauną didžiąją tuklę, todėl ir nuotraukomis pasigirti negalėsiu, tačiau jų nesunkiai galima rasti kituose puslapiuose internete.

Per vos keletą mėnesių trukusią pažintį jau spėjau įsitikinti – sąlygų didžiajai tuklei reikia stabilesnių, ji nepakenčia nei perkaitimo, nei staigaus atšalimo. Ir adaptuojasi prie naujos aplinkos žymiai lėčiau. Skaityti toliau…

Melsvalapė saracėnija – Sarracenia leucophylla

Visus augalų augintojus-mėgėjus sąlyginai galima suskirstyti į tris grupes: auginančius „bent ką”, „dizainerius” ir kolekcionierius. Pirmą grupę dažniausiai sudaro žmonės, kuriems palangių apželdinimo hobis dar tik prasideda, jie tiesiog nusižiūri kokį augaliuką, jį įsigyja ir bando „susidraugauti”. Taip formuojasi įgūdžiai, sudaromas asmeninis „patinka-nepatinka” sąrašas. Toliau – du keliai. Arba savo gėlių darželius plėst estetikos ir aplinkos puoselėjimo linkme, arba užsiimt kolekcionavimu – sistematiniu, ekologiniu ar pan.  Ir kiekvienas tą kelią pasirenka pagal savo charakterio ypatybes bei esamas  sąlygas.

„Dizaineriai” nekreipia dėmesio į augalų priskyrimą sistematinei ar ekologinei grupei, jie stengiasi iš esamo asortimento išsirinkti labiausiai tinkančius jų aplinkai papuošti. Kolekcionieriai gi kartais pamiršta estetiką, bet iš visų jėgų stengiasi surinkti „viską”, kas priklauso jų pamėgtų augalų grupei. Ypač pradžioje kolekcionavimo objektas gali kisti, bet ilgainiui išsirenkami „būtent tie”, be kurių sunku ir įsivaizduot savo gyvenimą.

Natūralu, kad į kolekcionierių akiratį gali papulti ir vienas kitas vabzdžiaėdis augalas. Savo anatominėm ir fiziologinėm metamorfozėm šie augalai netrunka sužavėti daugelį augintojų mėgėjų. Tačiau išskirtinės jiems reikalingos sąlygos neretai atgraso daugelį pradedančiųjų. Nors jei geriau pasigilinus – vabzdžiaėdžių auginime nėra nieko labai sudėtingo, dauguma prekybininkų siūlomų rūšių yra labai atsparios „pradedančiųjų eksperimentams” ir užmaršumui. O iš beveik 650 vabzdžiaėdžių augalų rūšių tikrai yra ką pasirinkti kolekcionavimui. Skaityti toliau…

Dar viena gana lengvai prisitaikanti prie dirbtinių sąlygų tuklių rūšis – Ehlers tuklė (Pinguicula ehlersiae).

Pavadinimas, jo reikšmė

Mokslinis pavadinimas – Pinguicula ehlersiae Speta & Fuchs (1982).

Sinonimai: Pinguicula cyclosecta (Hort.), Pinguicula ehlersiae (Speta & Fuchs) var.albiflora (Debbert ex Duschek), Pinguicula hintoniorum (B.L.Turner).

Genties pavadinimas “Pinguicula” kilęs iš lotyniško žodžio “pinguis“, reiškiančio “plokščias”. Ir tai atspindi daugumos tuklių išvaizdą – jos turi gana plokščias, prie substrato paviršiaus prigludusias lapų skroteles. Antrasis pavadinimo žodis, apibrėžiantis konkrečią rūšį, “ehlersiae” yra šiam augalui duotas pagerbiant vieną rūšies atradėjų – Renate Ehlers. Taigi, Pinguicula ehlersiae lietuviškai vadintina Ehlers tukle. Skaityti toliau…

Atrodo dar gana neseniai niekur nebuvo galima pasislėpti nuo vasaros karščio. Tik staiga orai kiek atvėso, saulė lyg ir prigeso, o mūsų augintinių medžiotojų gaudyklės ėmė gaudyti ne vabzdžius, o krentančius medžių lapus.

Netruks ir žiema ateiti. Todėl metas augintiniais pasirūpinti ir pradėti pratinti juos prie vėsesnės mūsų klimate metų pusės.

Kadangi Lietuva nėra vabzdžiaėdžiams palankus kraštas, ir retas juos augina, panagrinėkime tą pasiruošimą žiemai gal kiek bendriau. Juk beveik visą 100 procentų vabzdžiaėdžių auginamų „ant palangių” mūsų šalyje sudaro ąsoteniai, tuklės, saulašarės, saracėnijos ir musėkautai. Vienų genčių augalai yra tik tropiniai, kitų auga tik vidutinio klimato zonose, trečių – ir tropikuose, ir kiek šiauriau.

Pabandysiu trumpai pristatyti tiek savo praktiką, tiek kitų augintojų pastebėjimus, aplenkdamas tik ekstremalius bei ekstravagantiškus žiemojimo būdus ir eksperimentus su savo augalais. Skaityti toliau…

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, pelkė buvo skirta vabzdžiaėdžių augalų pristatymui lankytojams. Visa kita pelkinė žaluma iš esmės tesudarė kompozicijos foną ir intarpus.

Jau turbūt ne vienas, bandęs augint vabzdžiaėdžius, žino, kad su jais neretai būna keblu. Tropinės rūšys gerai auga vasarą namie, bet žiemodamos kambariuose patiria šoką nuo sauso oro, šilumos ir ypač šviesos trūkumo. Vidutinių platumų rūšys gerai auga vasarą lauke, bet žiemą su jomis dar kebliau. Daugelis negali žiemoti Lietuvoje lauko sąlygomis – joms reikia švelnesnės žiemos, o retas augintojas gali suteikti joms tokias sąlygas.

Vis gi yra entuziastų, kuriems pavyksta su šiais nuostabiais augalais „susitarti”. Gal Lietuvoje auginamų įvairovė ir nėra didelė, bet parodoje tikrai buvo į ką pasižiūrėti.

Taigi, statistika: parodoje dalyvavę 7 augintojai parodė bendroje ekspozicijoje 27 augalus. Gal sakant „augalus” čia reiktų suprasti 27 indus su augalais, nes keliose minikompozicijose buvo tikrai ne vienas, o visas pulkas, pavyzdžiui, saulašarių.

Kaip visada vyravo saracėnijos – Sarracenia (8) ir saulašarės – Drossera (5). Neatsiliko ąstoteniai – Nepenthes (5), tuklės – Pinguicula (4). Kiek mažiau buvo musėkautų – Dionea (3). Taip pat buvo eksponuojamas vienas skendenis – Utricularia ir viena darlingtonija – Darlingtonia (pastaroji ir buvo pripažinta rečiausiu parodos augalu). Skaityti toliau…

Vos praėjus parodos lankytojus pasitinkančią bonsų kompoziciją, koridoriaus gale iš tamsos išnyra pelkė. Keistoka ji šiemet, kitokia nei anksčiau…

Viskas sukomponuota kaskadų stiliumi, tarsi keletas kalnų terasų – užmirkusių, užpelkėjusių, su nedideliais vandens telkinukais.

Atskleiskim šiek tiek techninių šios kompozicijos detalių – kaip gi buvo sukurta pelkinė ekspozicija? Konstrukcija tikrai nesudėtinga. Pradžioje keliais aukštais sustatomi paprasti Vilniaus pedagoginio universiteto auditorijų stalai, toliau jie pastatomi viena eile. Dar keletas nelygumų iš suolų, staliukų, kėdžių – štai ir visas karkasas. Jis uždengiamas juoda agroplėvele.

Tada pradedami komponuoti augalai.

Tokiai kompozicijai sukurti reikia nemažai intarpų, fono augalų. Tai – paparčiai, viksvuolės, seni rąstai … Skaityti toliau…