Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Lapkričio 5 d. (šeštadienį) visus, norinčius prisidėti prie retų paukščių, varliagyvių ir augalų išsaugojimo, kviečiame į tradicinę mūsų talką. Ji vyks Pakatrės pievose netoli Čepkelių raisto. Talkos metu bandysime atverti kuo daugiau laisvo ploto pavasarį pievose perintiems perkūno oželiams, švygždoms, ilgasnapėms vištelėms, gervėms, balinėms pelėdoms ir tetervinams, kūmuojančioms raudonpilvėms kūmutėms, kurkiančioms medvarlėms ir žydinčioms retoms gegūnėms.

Vieni dalyviai mosuos krūmapjovėmis ir guldys ant žemės krūmus ir nendres. Kiti nešios į krūveles. Veiklos bus visiems.

Mes pasirūpinsime transportu, turėsime krūmapjoves ir kitus įrankius, bus laužas, karštos dzūkiškos vaišės, o gidas Marius dar papasakos ir apie nykstančius paukščius. Norinčius galėsime paimti iš Vilniaus, Kauno ir pakeliui. Užtruksime vos dieną, o naudos bus metams į priekį.

Planuojančius dalyvauti, kviečiame užpildyti formą. Tiksli vieta, kur atvykti savarankiškai važiuojantiems talkininkams, bus atsiųsta elektroniniu paštu visiems užsiregistravusiems.

Daugiau apie mūsų gamtosaugos veiklas rasite čia.

Renginio nuoroda socialiniuose tinkluose.

Ornitostogos

Prisiminus trečiąją kelionės dieną, jai apibūdinti tiktų vienas žodis – „kopimas”. Nors rytas nieko rimto ir nežadėjo. Kadangi prie kelioninio režimo jau spėjau priprasti, atsikėliau anksčiau, nuėjau pasižiūrėti prie viešbučio besiganančių alpakų.

Po to žvilgsniu pavaikiau baseinėlio karpius.

Ramūs pusryčiai taip pat sustiprino atsipalaidavimo jausmą. Bet atsipalaidavimas truko neilgai…

Ne taip ilgai ir užtrukome, kol pasiekėme savo pirmąjį dienos tikslą – Pieninskij park narodowy. Griežtos lankymosi taisyklės, jokio nulipimo nuo pėsčiųjų tako, triukšmavimo, šiukšlinimo, gyvūnų vedžiojimo ir pan. Parkas pačiame pasienyje su Slovakija, todėl lankytojų ir iš šios šalies netrūksta. Pieninų kalnai – nedidelis kalnų masyvas, kurį kerta Dunajec upė. Čia labai daug gražių vaizdų, todėl natūralu, kad suplaukia minios žmonių. Visi atkakliai kopia į aukštį. Skaityti toliau…

Visos keturios turo dienos nebuvo panašios viena į kitą. Pirmą ir paskutinę dienomis didžiąją dalį sudarė kelionės namo, antroji diena – daug važiavimo, trečioji – daug kopimo į kalnus. Bet kiekvieną dieną buvo kažkokia viena lyg ir pagrindinė orchidėjų rūšis, kurią turėjome pamatyti.

Taigi, atsikėlėme antrąją dieną kiek įmanoma anksčiau, papusryčiavome viešbutyje ir iškart išvažiavome į Slovakiją. Jau pačioje kelionės pradžioje mus pasitiko tolumoje stūksantys kalnai. Tiesa, nelabai kas juos ir kalnais čia laiko – tiesiog didelės kalvos. Bet prie Lietuvos peizažų įpratusiems, mums jie atrodė labai įspūdingi.

Skaityti toliau…

Orchidėjų sezonas paprastai Lietuvoje prasideda vos gegužei persiritus į antrą pusę, trečiąją jos savaitę. Tačiau 2022 metais jį atidarėme gerokai savaite anksčiau, išvykdami į nedidelį keturių dienų orchidėjų turą po kaimynines šalis, gegužės 13-16 dienomis. Kaip visada, prasideda viskas nekaltai nuo vienos padrikos minties: kažkas kažkam pasiūlė pamatyti pirmąją Lenkijos orchidėją – Orchis pallens – šalies pietuose. Mintis pasirodė gundanti, ir netrukus ėmė rutuliotis ir pildytis kitomis mintimis. Taip nuo vienos dienos maršo viskas išsitęsė į kelias dienas.

Kadangi vasara pasirodė ganėtinai intensyvi, žygiai ėjo vienas paskui kitą, laiko aprašyti įspūdžiams nebuvo. O štai atėjus rudeniui, kai vakarai tampa ilgi ir nuobodūs,  labai smagu ir prisiminti vasaros emocijas, ir pasidalinti jomis su kitais. Tad pradedu keturių straipsnių seriją apie šį nuostabų pavasario turą po Lenkiją, Slovakiją ir Čekiją. Skaityti toliau…

Smulkiažiedė svila, arba smulkiažiedė gegužraibė (Orchis ustulata) – viena rečiausiai sutinkamų orchidėjų Lietuvoje. Paskutiniuoju metu kalba eina vos apie tris jos augavietes: Ventos slėnio pievose, Bražuolės slėnyje ir Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai labai išrankus augalas, po žeme galintis prabūti keliolika metų kol pražysta. Bet būdamas išrankus, jis yra ir ne mažiau gražus. Smulkūs, juvelyriniai svilos žiedai sužavi kiekvieną, jas pamačiusį. Skaityti toliau…

Latvijoje, Dunikos seniūnijoje yra vienas unikalus objektas – Dunikos pelkė, kuriojeįrengtas 5,3 km ilgio takas (takas nėra žiedinis) su keliomis poilsio salelėmis. Pelkės pietuose auga Luknės skroblų giraitė. Latvijoje tai vienintelė vieta, kur 11 ha plote paprastieji skroblai auga natūraliai. Luknė yra šios skroblų giraitės šiaurės vakarų riba.

1936 metais pelkėje rasta 9-ojo amžiaus daiktų: du eglinių lentučių skydai. Tai vieninteliai iki šiol išlikę tokie seni radiniai Latvijoje. Vietos gyventojai kalba, kad pelkėje nuskendęs sovietų tankas, tačiau nė vienam kol kas nepavyko jo rasti.

Mažalapė saulašarė išsiskiria kresnais žiedynais ant trumpų žiedynkočių, vos beišsikišančiais virš medžiojančių lapų

Šią pelkę tikslinga aplankyti skirtingu metų laiku. Joje galima pamatyti įvairiausių retų augalų. Vienas tokių – mažalapė saulašarė (Drosera intermedia), kurios Lietuvoje žinomos vos kelios augimvietės.

Dunikos pelkė liepos viduryje:

Linos ir Aurimo Baranauskų nuotraukos

Tęsiam orchidėjų augimviečių priežiūrą toliau. Šiemet tikrai nemažai buvo nuveikta. Pirmiausia – žaliosios plateivės talka Aukštaitijos nacionaliniame parke, po to, „Svilos diena” – sutvarkyta Bražuolės slėnyje esanti šios retos orchidėjos augimvietė. Tada draugai, jau be manęs, sutvarkė pievinio plaurečio pievelę Trakų rajone. Spalis prasidėjo Orchidėjų pelkės tvarkymo akcija netoli Šilėnų. Ir galiausiai man rankos priėjo prie savo plačialapio skiautalūpio pievelės už kiemo tvoros.

Labai stengtis nereikėjo, prikėliau iš žiemos miego trimerį, nuskutau garšvas beigi dilgėles, viską sugrėbiau ir išnešiau. Žolės buvo gerokai mažiau nei pernai, nors patys skiautalūpiai kažkokio pozityvo po pernykščio šienavimo ir neparodė. Bet dėl to neverta nuleisti rankų.

Nupjauta žolė paruošta išnešimui

Jogaila Mackevičius

Pirmieji šienavimo metai