.en

Įspūdingo Gvianos plokščiakalnio Tepui viršūnėse Pietų Amerikoje aptikta penkiolika Heliamphora genties rūšių. Viena iš paskutiniųjų aprašytų ir mažiausiai ištirtų yra Heliamphora exappendiculata auga pačioje Gvianos plokščiakalnio širdyje Chimanta kalnų masyve – didžiuliame gigantiškų plokštikalnių komplekse, siekiančiame 2600 metrų virš j9ros lygio aukštį. Pirmą kartą Heliamphora exappendiculata buvo atradęs garsus botanikas ir gamtininkas Bassat Maguire, formaliai ją aprašęs 1978 metais. Maguire galvojo, kad tai yra kitos rūšies porūšis ir pavadino ją Heliamphora heterodoxa var. exappendiculata. Porūšio pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžių „ex”, reiškiančio „be”, ir „appendicula” – „priedas, galūnė”. Šie žodžiai nusako nektarą išskiriančio kaušelio užpakalinėje tūtos dalyje nebuvimą. Šiuo metu paaiškėjo, kad rūšis nėra susijusi su Heliamphora heterodoxa kaip Maguire pradžioje galvojo, ir 2006 metais iš naujo atradęs šią rūšį vokiečių botanikai Joachim Nerz ir Andreas Wistuba, aprašė ją kaip nepriklausomą rūšį, pavadindami Heliamphora exappendiculata.

Unikalios formos Heliamphora exappendiculata lapai

Unikalios formos Heliamphora exappendiculata lapai

Iki šių dienų Heliamphora exappendiculata yra viena mažiausiai ištirtų ąsotinių augalų rūšių. Laukinėje gamtoje ji buvo pastebėta vos keletą kartų. Kai ji buvo pakartotinai atrasta Chimanta kalnų masyve, dauguma aplinkinių kalnų nebuvo tyrinėti ir lieka neaišku, ar ši rūšis auga jų viršūnėse. Dabar žinoma, kad Heliamphora exappendiculata auga 1700-2100 metrų virš jūros lygio aukštyje ir natūraliai kryžminasi su Heliamphora pulchella.

Ši nuostabi rūšis dažniausiai auga ant siaurų upių ar tarpeklių šlaitų skardžių, prisitvirtinusi prie plikos ar kiek apsamanojusios uolos. Ji dažnai randama auganti vandens krioklių purslų zonoje ar tose uolos vietose, kur ji yra nuolatos šlapia, didelio drėgnumo aplinkoje. Lapų skrotelės yra kompaktiškos ir prigludusios prie skardžio paviršiaus, todėl didesnės populiacijos suformuoja tarsi augalų „užuolaidas” ant uolų akmens. Atmirę lapai lieka prisitvirtinę prie skrotelės ir nukąra žemyn kaip skraistės. Daugeliu atveju Heliamphora exappendiculata auga aplinkinės augmenijos pavėsyje ir gerai toleruoja šešėlį, pakęsdama net 50%į (tik šiuo atveju tūtos tampa visiškai žalios, išskyrus patį nektaro šaukštelį). Kartais Heliamphora exappendiculata auga atviresnėse vietose tarp Bonnetia sp. augalų, kur ji įgauna gerokai ryškesnį atspalvį, nusidažydama oranžinėmis ir raudonomis spalvomis.

Heliamphora-exappendicula 2

Vakarinis Gran Sabana tepui yra apie 80 atskirų kalnų ansamblis, kuriame aptinkamos labai įvairios ekosistemos ir buveinės. Heliamphora exappendiculata paplitimas šiose vietovėse nėra vientisas. kadangi rūšis paplitusi nevienodose sąlygose, išsivystė trys stabilios jos formos.

Tipinė H. exappendiculata forma. Atkreipkite dėmesį į nektaro šaukštelį viršutiniame lapo paviršiuje

Tipinė H. exappendiculata forma. Atkreipkite dėmesį į nektaro šaukštelį viršutiniame lapo paviršiuje

Daugiausia paplitusios šios rūšies forma skiriasi nektaro kaušelio padėtimi. Skirtingai nuo kitų heliamforų rūšių, nektaro kaušelis neišsiskiria nuo lapo galo, o yra įdubimas viršutinėje lapo viršūnės dalyje. nepaisant šio skirtumo, jis atlieka tą pačią funkciją, jo vidiniame paviršiuje esančios liaukos išskiria vabzdžius priviliojantį nektarą. Šios formos lapo viršūnė baigiasi plokščiu galu, o nektaro kaušelis neišsikiša už viršūnės ribų.

Heliamphora exappendiculata populiacijos, augančios Chimanta kalnų masyve, pasižymi tuo, kad nektaro kaušelis mažiau integruotas į patį lapą. Lapo galas pailgėjęs, pereinantis į nektaro kaušelį. Tai – tarpinė Heliamphora exappendiculata forma.

Tipinė H. exappendiculata forma. Atkreipkite dėmesį į nektaro šaukštelį apatiniame lapo paviršiuje

Tipinė H. exappendiculata forma. Atkreipkite dėmesį į nektaro šaukštelį apatiniame lapo paviršiuje

Ši savybė labai išreikšta trečiojoje formoje (taip pat augančioje Chimanta kalnų masyve). Šioje formoje nektaro kaušelis yra labai ištysęs link lapo priekio ir baigiasi užlinkusiu nusmailėjusiu galu. Tai Heliamphora exappendiculata „ilgo dangtelio” (long lid) forma.

Šios trys formos atspindi visą žinomą morfologinės rūšies įvairovės spektrą ir galimai iliustruoja kaip nektaro kaušelis evoliucionavo. Pirmiausia susidarė nektarą gaminančios liaukos vidiniame tūtos paviršiuje – kaip vabzdžius priviliojantis mechanizmas. Galiausiai šios nektarą išskiriančios liaukos įdubo taip, kad nektaras galėjo būti išskiriamas efektyviau, taip pat apsaugotas nuo lietaus (pavyzdžiui taip, kaip matome tipinėje rūšies formoje). Toliau nektaro kaušelis ištįso, kaip matome tarpinėje formoje, jis tapo vis labiau apsaugotas, kol galiausiai išsivystė „ilgo dangtelio” forma, kuri yra būdinga ir kitoms heliamforų rūšims. Todėl gal ir ne atsitiktinumas, kad Heliamphora exappendiculata yra kitų rūšių augimo pasiskirstymo centre.

Kitos lapų dalys tarp šių formų įvairuoja labai nedaug. Tūtos yra daugiau mažiau cilindriškos, viršutinėje dalyje kiek piltuviškos, daugumoje atvejų 20-30 cm aukščio ir 3-6 cm pločio. Tūtos vidinė pusė turi 1-2 mm plaukelius, nukreiptus žemyn, išorinė pusė šiek tiek plaukuota.

Heliamforų augimvietės yra labai sunkiai pasiekiamos. Likusios Gvianos plokštikalnių, įskaitant daugumą Tepui kalnų, teritorijos dabar yra intensyviai tyrinėjamos, todėl tikėtina, kad bus atrasta dar daugiau šių nuostabių augalų rūšių. Tikėkimės, kad tyrinėdami šį atokų pasaulio užkampį, mes sužinosime daugiau apie šią nepakartojamą augalų grupę.

Literatūra:

  1. McPherson, S. 2006. Pitcher Plants of the Americas. Blacksburg, Virginia, The McDonald & Woodward Publishing Company.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius