.
Basset Maguire, remdamasis keleto ekspedicijų, suorganizuotų Niujorko botanikos sodo 1950, 1960 ir 1970 metais, į Gvianos plokštikalnes Venesueloje, Gvianoje ir Brazilijoje duomenimis, 1978 metais aprašė dvi naujas pelkinių ąsotinių augalų rūšis.
Heliamphora ionasii
Neblino heliamfora – Heliamphora nebline buvo viena ir ąsotinių augalų rūšių, kurią jis aprašė. Ji aiškiai skyrėsi nuo anksčiau aprašytų pelkinių ąsotinių augalų savo plaukuota lapija ir išskirtiniu žiedu. Atrasta auganti ant Neblina kalno, stūksančio ant Brazilijos ir Venesuelos sienos, ji pavadinta šio kalnų masyvo garbei. Būdama Neblina kalno endemikė, šiandien tai viena iš mažiausiai žinomų, bet kartu ir viena įspūdingiausių savo genties rūšių.
Kita Maguire 1978 metais aprašyta rūšis yra Johano heliamfora – Heliamphora ionasii – įspūdingas pelkinis ąsotinis augalas, pirmą kartą rastas 1952 metų ekspedicijoje po Venesuelos Grand Sabana iki smiltainio palto Ilu Tepui ir Tramen Tepui. Augalai augo tarp vešlios augmenijos žemutiniuose kalno šlaitų šonuose ir pasižymėjo unikalia morfologija ir ekologija, o taip pat buvo didžiausi iš visų iki šiol aprašytų heliamforų. Maguire pavadino šį augalą savo draugo ir kolegos Johab Boyan, kuris kartu keliavo kai buvo atrasti šie augalai, garbei. Kadangi lotynų kalboje mažai naudojama „j” raidė, buvo panaudotas epitetas „ionasii”, kaip lotyniška versija Boyan vardo versija.
Suaugusios H. ionasii lapija
Praėjus trims dešimtmečiams po to, kai Maguire aprašė H. nebline ir H. ionasii, Heliamphora gentis padvigubėjo, tačiau H. ionasii vis dar išliko viena iš įspūdingiausių rūšių. H. ionasii natūraliomis sąlygomis išaugina 20-50 cm ilgio piltuviškas tūtas, kurie saulės atokaitoje nusidažo ryškiai raudona ar rausva spalvomis ir būna išmarginti subtilių atspalvių gelsvomis ar oranžinėmis dėmėmis. Viršutinė tūtos dalis yra plačiai piltuviška ypač prie angos, kuri yra plati ir banguota. Tvirta ir pastebima lapija greičiausiai leidžia H. ionasii konkuruoti tarp gausios augmenijos ir užtikrina, kad būtų priviliotas ir sugautas reikiamas vabzdžių kiekis.
Vidinis suaugusios tūtos H. ionasii paviršius padengtas 5-11 mm ilgio atsilenkusiais žemyn baltais plaukeliais, išaugančiais iš nedidelių gumbiškų spuogelių. Kitas 0,1-0,5 mm ilgio plaukelių ruožas yra 2-3 cm žemiau tūtos angos. Nektaro kaušelis yra išgaubtas, tamsiai raudonos ar purpurinės spalvos.
H. ionasii lapija augalui pereinant iš juvenilinės į suaugusią vystymosi stadiją
Juveniliniai lapai, kaip ir visų heliamforų, yra skirtingi: siauri, vamzdiški, neišraiškingi. Pereinant į suaugusią stadija, tarpinės tūtos būna daugiau cilindriškos nei piltuviškos.
Tik keletas per paskutinį dešimtmetį atrastų heliamforų rūšių gali konkuruoti su H. ionasii savo lapijos dydžiu – tik H. glabra ir bestiebė H. tatei forma, aptikta Cerro Aracamuni ir Cerro Avispa Venesueloje, gali būti konkurentės.
Ilgi, atsilenkę žemyn plaukeliai vidinėje H. ionasii lapo pusėje
Abiejų rūšių lapai panašios piltuviškos formos, galintys šešėlyje užaugti iki 50 cm ilgio, tačiau stiebinės H. tatei lapai užauga ant stiebo, tuo atveju viso augalo aukštis gali siekti virš 60 cm.
Gaila, tačiau daugeliu atvejų heliamforos kultūroje auga ne kaip laukinės rūšys, bet kaip hibridai. Dažniausiai auginama H. ionasi x elongata, kuri labai paplitus ir laukinėje gamtoje, ir greičiausiai ankstesniais laikais surinkta kaip H. ionasii, arba natūraliai kultūroje susikryžminus kelioms heliamforų rūšims ir susimaišius sėjinukams. Didžiausias skiriamasis H. ionasii rūšies bruožas yra ryški plačiai piltuviška tūtų forma ir ilgi šereliai jų viduje (jų neturi kitos rūšys, išskyrus gerokai mažesnę H. pulchella).
Stewart McPherson, 2007
Vertė J. Mackevičius
