.

Dvidešimtojo amžiaus pradžia pažymėta kaip tyrinėjimų ir atradimų metas – laikas, kai mūsų supratimas apie Žemės paviršių buvo ribotas ir vis dar išliko pažymėtas nežinomybės. Gvianos plokščiakalnis Venesueloje, šiaurės Brazilijoje ir Gvianoje niekaip neišeina tyrinėtojams iš galvų – nutolę pasauliai, kuriuose karaliauja smiltainio plokštikalnės, kurių tik maža dalis buvo įveikta, o kai kurios net nepavadintos.

Roraima kalno skardžių platybės

Stebėtina, kad tuo metu, kai Europą niokojo Antrasis Pasaulinis karas, daugiau nei trijų kilometrų aukščio Neblina kalnas dar nebuvo atrastas. Gvianos plokščiakalnis tebuvo balta dėmė žemėlapyje.

Amerikiečių botanikas Henry Gleason su kolegomis 1928 metais leidosi į epinę kelionę po šią tolimą provinciją siekdami patyrinėti mažai kam tada žinomą viršukalnę Cerro Duidaa, esančią pačioje Venesuelos Amazonės širdyje, šimtus kilometrų nuo Karakasas. Anksčiau buvo keliaujant aplankyta tik kalno papėdė, tačiau niekas neįkopė į viršūnę, ir ji vis dar buvo likusi netyrinėta.

Iššūkiai aplankyti šį atokų Pietų Amerikos kampelį buvo sunkiai įveikiami, tokie jie yra ir šiais laikais. Vandens kelias Orinoko upe ir jos intakais yra užtvertas upės slenksčių ir krioklių, stiprių srovių ir akmenuotų seklumų, o sausumoje mažai kelių, bet daug stačių kalnagūbrių, gilių slėnių ir įgriuvų, darančių šį maršrutą labai pavojingu. Vykstant tokiu maršrutu visas atsargas ir įrangą reikia gabentis su savim kartu ant pečių (tai darė nešikai indėnai).

Gleasono ekspedicija prasidėjo valtimis, tačiau prasidėjus sraunumoms, teko susirinkti iš valčių mantą ir pėsčiomis patraukti į keleto savaičių žygį per tankias, tamsias Gvianos džiungles. Po savaičių alinančių kelionių prieš akis iškilo Cerro Duida, bet skirtingai nei įprastas kalnas, jis turėjo visiškai stačius šonus. Todėl Gleasonui teko surasti plyšį stačiuose šlaituose ir pasiekti plokštikalnio viršūnę.

Pasiekęs kelionės tikslą Gleasonas surinko ir užkonservavo daugybės augalų ir gyvūnų, buvusių aplink jį kelionės metu, pavyzdžius. Tai buvo rūšys, kurių niekas iki šiol nematė. Tarp visų augalų buvo ir trys vabzdžiaėdžių augalų rūšys, kurios gavo tokius pavadinimus: Heliamphora tatei, Heliamphora tyleri ir Heliamphora macdonaldae.

H. tatei yra turbūt labiausiai iššaukianti rūšis – ji unikali ir natūraliose augimvietėse auga ant aukšto sumedėjusio iki 2 metrų aukščio stiebo. Augalo vabzdžiaėdžiai vandeniu užpildyti lapai auga stiebo viršuje kompaktiškoje skrotelėje, dažniausiai virš aplinkinės krūminės augmenijos. H. tatei lapai yra didelis, iki 25-35 cm ilgio, piltuvėlio formos ir ryškiai nusispalvinę (dažniausiai gelsvai žaliai su įvairiais raudonais atspalviais). Vidinėje pusėje yra trumpi plaukeliai, nukreipti žemyn į tūtos vidų, o kai kurių populiacijų vidiniai plaukeliai galinėje tūtos pusėje jie lygia juostele tęsiasi žemyn į lapo vidų.

H. tyleri dabar laikoma H. tatei porūšiu ir nepripažįstama kaip atskira rūšis. Jos lapai yra didesni nei H. tatei – bet vienintelis aiškus skirtumas yra nektaro kaušelio (nektarą gaminančios struktūros tūtos viršūnėje) forma. Taip pat augalas, kurį Gleasonas pavadino H. tyleri, skiriasi nuo H. tatei ir tuo, kad jis ne visada auga ant stataus sumedėjusio stiebo. Įvairios H. tatei formos buvo rastos aplinkiniuose (Cerro Avispa ir Cerro Aracamuni) kalnuose, kurios įvairuoja savo savybėmis, todėl ir augalus, anksčiau pavadintus H. tyleri, todėl pasiūlyta visus juos laikyti H. tatei vidurūšine įvairove.

Situacija su trečiuoju Gleasono atrastu pelkių trimitu – H. macdonaldae – yra dar keblesnė. Ta H. macdonaldae forma, kurią Gleasonas rado Cerro Duida skiriasi nuo H. tatei ir H tyleri. H. macdonaldae augdama suformuoja siaurą, kompaktišką lapų skrotelę ant žemės kaip ir dauguma heliamforų, išskyrus H. tatei. Tačiau seni išsikeroję H. macdonaldae augalai suformuoja trumpą storą stiebą, panašų į H. neblinae, bet labai besiskiriantį nuo statau sumedėjusio H. tatei stiebo.

Dar daugiau – H. macdonacldae lapai skiriasi savo morfologija ir spalvomis. Vidinė tūtos pusė yra lygi išskyrus iškilią liniją, juosiančią jos angą. Nektaro kaušelis kūgiškas, bet tūtos užpakalinė pusė nėra pailgėjusi, kaip H. tatei. O svarbiausia, kad vidinė tūtos pusė yra išvagota įvairių raudonų ar purpurinių venų. Išorinė tūtos pusė gelsvai žalia, nektaro kaušelis grynai raudonas.

Viršutinėje ir apatinėje nuotraukose  mažai žinoma, bet labai nuostabi Heliamphora macdonaldae.

Magure 1978 metais nusprendė H. macdonalde padaryti H. tatei porūšį (H. tatei var. macdonaldae), o po šešių metų Steyermarkas pervadino ją kaip tos pačios rūšies formą (H. tatei f. macdonaldae). Po tokių taksonominių pasikeitimų šis augalas išnyko ir literatūros, beliko minimas tik keletoje šaltinių.

Atrodo niekas negrįžo į Cerro Duida ir nebetyrinėjo H. macdonaldae laukinėje gamtoje, taksonominis perskirstymas buvo priimtas ir augalas buvo minimas kaip H. tatei sinonimas. Gleasono atradimų dėka šis nuostabus augalas tapo užmirštas ir mažai žinomas.

Dabar unikali H. macdonaldae nusipelno rūšies statuso ir yra vadinama tuo pavadinimų, kokį jai pradžioje buvo davęs Greasonas. Šios rūšies ekologija, morfologija ir spalvos nėra būdingos jokiai kitai heliamforų rūšiai. Taip pat gaila, kad H. macdonaldae nėra auginama dirbtinėmis sąlygomis, tačiau tikiu, kad greitai tą sugebės padaryti sodininkai ir augalų pasaulio entuziastai visame pasaulyje!

Literatūra:

1. Gleason, H. A. 1931. “Botanical results of the Tyler-Duida Expedition.” Bulletin of the Torrey Botanical Club 58 (6): 367–368.
2. Maguire, B. 1978. “Sarraceniaceae.” Memoirs of the New York Botanical Garden 29: 36–62.
3. Steyermark, J. A., 1984. “Flora of the Venezuelan Guayana” Annual of the Missouri Botanical Garden 71: 297–340.