.

Pripažintas vokiečių topografas Robert Schomburgk 1838 ir 1839 metais buvo siunčiamas britų vyriausybės į Britų Gvianos (dabar Gviana) tolimųjų sienų, kad ištiršų šios provincijos topografiją ir teritorijos geologiją. Kolonijinės vyriausybės supratimas apie Britų Gvianos vidų XIX a pradžioje buvo labai netikslus. Keletas tyrinėtojų keliavo po šią teritoriją per pastaruosius tris šimtmečius ir grįždavo su ataskaitomis apie šalį, kurioje klesti kalnai-bokštai, bet jų informacija būdavo neaiški ir dažnai sunkiai įtikinama. Seras Walter Raleigh 1595 metais pranešė apie didžiulę smailę, kuri priminė „baltosios bažnyčios bokštą”, o ispanų misionierius Capuchin Mariano 1780 metais aprašė stūksančius kalnus, primenančius „netaisyklingus bokštus ir pilis”.

Septynetą mėnesių Schomburgk keliavo Britų Gvianos džiunglėmis ir savanomis iki nutolusios Gvianos plokščiakalnio širdies. Iš tolumos jis pažvelgė į Roraima kalną – didžiulį plokščią plato ten, kur dabar yra Venesuelos, Gvianos ir Brazilijos pasienis. Savo žurnale jis rašė:

Aš likau apstulbęs žiūrėdamas į storą sieną ir slegiamas šios sensacijos… žiūrint į šį svaiginantį aukštį, akmens masė atrodė laukinė ir neaprėpiama.

Suintriguotas Schomburgk nukeliavo arčiau prie didžiojo kalno ir galiausiai pasiekė gigantiško plato pagrindą, kurio šlaitų šešėlyje atrado didžiulę pelkę, buvusią daugybės nežinomų augalų ir gyvūnų namais. Taip nustebintas naujų rūšių gausos, jis pavadino pelkę „botanikų El Dorado”, ir čia, daugybės naujų rūšių apsuptyje, jis atrado ąsotinį augalą – pirmąjį, aprašytą Pietų Amerikoje.

Savo veikale 1840 metais „Journey from Fort San Joaquim, on the Rio Branco, and Thence to Roraima” Schomburk su susižavėjimu aprašo ąsotinį augalą:

Kitas didelio susidomėjimo vertas augalas, Heliamphora nutans, panašus į ąsotinį augalą Sarracenia violaris (dabar S. minor), tačiau tarp jų yra didžiuliai skirtumai žiedo struktūroje, nes ši gentis turi keletą žiedų…

Per 150 metų nuo to laiko kai Robert Schomburgk nukeliavo prie Roraima kalno, tyrinėtojai ir keliautojai atrado virš šimto panašių plokščių kalnų, išsibarsčiusių pietinėje Venesueloje, Gvianoje ir šiaurinėje Brazilijoje. Jų viršūnėse buvo surasta 14 heliamforų rūšių (H. chimantensis, H. elongata, H. exappendiculata, H. folliculata, H. glabra, H. heterodoxa, H. hispida, H. ionasii, H. macdonaldae, H. minor, H. neblinae, H. pulchella, H. sarracenioides ir H. tatei). Dabar aišku, kad heliamforos yra didžiausia Naujojo Pasaulio ąsotinių augalų gentis, o taip pat, kad jos atstovai yra vieni didžiausių, įspūdingiausių, spalvingiausių iš visų vabzdžiaėdžių augalų.

Nepaisant savo įstabumo, Heliamphora gentis vis dar išlieka mažai žinoma tarp botanikų ir sodininkų, ypač lyginant su kitomis vabzdžiaėdžių augalų gentimis. Dar ir šiandien auginamos tėra tik kelios rūšys, o mūsų supratimas apie genties sistematiką ir taksonomiją dar nesenai buvo visai neaiškus – keletas rūšių buvo pakartotinai atrastos, kitos dirbtinai ir neteisingai sistematikų apjungtos. Visų pirma, dar išlieka daug neaiškumų su H. neblinae, H. macdonaldae ir H. tatei grupe.

Viena iš heliamforų nepažintumo priežasčių – jų augimas atokiose ir labai sunkiai pasiekiamose augimvietėse. Dauguma heliamforų rūšių randamos ant Gvianos plokštikalnių viršūnių (Venesueloje, Gvianoje ir šiaurės Brazilijoje), ir daugeliu atveju – tik ant vieno ar kelių kalnų. Kadangi daugelio plokštikalnių aukštis yra keli šimtai metrų, o visos jas supančios sienos yra stačios, tokių kalnų viršūnės yra pasiekiamos tik malūnsparnių, ir labai retai aplankomos tyrinėtojų.

Žinoma, kad heliamforų įvairovę lėmė didžiulė plokštikalnių izoliacija. Plokštikalnės turi panašias klimatines sąlygas, bet yra atskirtos erdviškai, todėl Gvianos plokštikalnių situacija labai panaši į vandenynų salynų. Tokia „kalnų salų” izoliacija lėmė, kad kiekviename jų augalija ir gyvūnija vystėsi ir įvairėjo, prisitaikydama savaip prie konkrečių sąlygų. Panašiai kaip Darvino kikiliai ar Galapagų vėžliai, heliamforos išsivystė sudarydamos platų spektrą rūšių, besiskiriančių savo forma, dydžiu, spalva tam, kad užimtų specifinę nišą savo augimvietėje.

H. ionasi, pavyzdžiui, auga tarp tankios augmenijos, išaugina 30-45 cm ilglio piltuviškas tūtas tam, kad nebūtų užtemdyta ir išstumta. Tam, kad priviliotų vabzdžius ir gautų maisto medžiagas, ji nusidažiusi labai ryškiomis spalvomis, kurios aiškiai matosi tarp kitos augmenijos. Kadangi ji auga tik atogrąžų miškuose Ilu-Tramen kalnų virtinėje, ji paprastai sugauna didesnius vabzdžius nei tos, kurios auga plokštikalnių viršūnėse, todėl ji išvystė žemyn nukreiptus plaukelius vidinėje tūtos pusėje, kurie sulaiko sugautus vabzdžius.

Kaip priešingybė, H. minor specializacija vyko priešinga kryptimi. Ji auga nederlingose vietovėse, kuriose nėra stambios augmenijos. Ji adaptavosi sumažindama savo ūgį, ir tai jai padeda įsiterpti uolų plyšiuose bei atsilaikyti vėjo gūsiams, temperatūrų svyravimams. Kadangi ji pagauna tik smulkius vabzdžius, jai nereikia plaukelių pagalbos, todėl jie būna labai maži.

H. pulchella auga labai drėgnose vietovėse, todėl ji turi savo tūtose drenažo angelę, esančia ties puse tūtos aukščio. Pro šią angelę išteka vandens perteklius ir tai padeda išsaugoti nuo išsiplovimo sugautas tūtoje aukas. Tai leidžia jai augti ir apsemtai.

Išskirtinis heliamforų adaptyvumas leido išsivystyti labai sėkmingai augalų grupei – labai specifinių adaptacijų kombinacija kiekvienoje rūšyje ir gebėjimas gauti maisto medžiagas ten, kur jos nepasiekiamos kitiems augalams leido heliamforoms sėkmingai užkariauti ekologines nišas plokštikalnių viršūnėse. Heliamforos yra dominuojančios rūšys plokštikalnių viršūnėse, ir paradoksalu, bet jos daugiausiai paplitusios ten, kur augimo sąlygos yra pačios skurdžiausios, kuriose kiti augalai negali konkuruoti ir išgyventi.

Heliamforų prisitaikymai yra tokie sėkmingi, kad jos lygiagrečiai evoliucionavo su kitomis vabzdžiaėdžių augalų grupėmis – Catopsis ir Brocchinia – bromelijiniais augalais. Šiose vejose gentyse lapų skrotelė sudaro vandens rezervuarą, kurio pagalba sugaunamos vabzdžių aukos – tačiau vabzdžių gaudymo mechanizmas yra iš principo toks pats kaip ir heliamforų. Tačiau rūšių skaičius abejose gentyse yra gerokai mažesnis, nors bromelijiniai augalai sėkmingiau gaudo vabzdžius ir nurungia heliamforas pagal sugautų vabzdžių kiekį.

Literatūra:

1. Schomburgk, R. H. 1840, „Journey from Fort San Joaquim, on the Rio Branco, to Roraima, and Thence by the Rivers Parima and Merewari to Esmeralda, on the Orinoco, in 1838-9” Journal of the Royal Geographical Society 10: 191-247.

 Stewart McPherson, 2007
Vertė J. Mackevičius