Vienagumbis medauninkas (Herminium monorchis) – rūšis, kurios Lietuvoje nieks nėra matęs nuo 2000 metų. Jau kelinti metai pasigirsta nuomonių, kad laikas jį išbraukt iš mūsų šalyje randamų gegužraibinių augalų sąrašo. Priežastis – augimvietės tampa netinkamos šiai orchidėjai. Dėl didelės eutrofikacijos jos užželia aukšta žolia ir medauninkas išnyksta.
Kad ir kiek klausinėjau kolegų apie šios rūšies augimvietes, niekas su manim koordinatėmis nepasidalino. Bet visi tvirtino, kad „ten, kur buvo, jau nebėra”. Visi nurodė tą pačią priežastį – aukšta žolė.
Jei negali rasti Lietuvoje – ieškok pas kaimynus. Artimiausios augimvietės yra Lenkijoje, Augustavo apylinkėse. Bet lenkų kolegos visas koordinates saugo. Ten, kaip ir pas mus siautėja augalų brakonieriai. Todėl jokios retų augalų augimvietės nėra viešinamos.
Padėtis atrodė be išeities.
Bet štai netyčia internete pavyko surasti seną kaip pasaulis medauninko monitoringo ataskaitą, kurioje be kita ko buvo ir augimvietės aprašymas. Stropiai palyginę aprašymą su ortofoto duomenimis, apytiksliai nustatėme augimvietę. Beliko sulaukti medauninko žydėjimo laiko ir savo hipotezę patikrinti.
Tad liepos 2 dieną išsiruošėme į užsienį. Augustavas visai netoli. Nesunkiai pasiekėme ir pelkutę. Net gi sutikome iš jos grįžtantį gamtos fotografą, kurį labai išgąsdino mūsų pasisveikinimas ir klausinėjimai, jis net apsimetė, kad nesupranta angliškai.
Praėję nendrėmis apžėlusia šiek tiek klampia linija kokius 400 metrų, atsidūrėme pelkinėje plynėje. Ir čia padarėme klaidą, kainavusią mums keletą valandų bevaisio klaidžiojimo pelkėje. Mes nusukome nuo mūsų sutikto kolegos padarytos brydės dešinėn ir ėmėme ieškoti medauninko po visą plynę, tikrindami mūsų hipotezę. Žinoma, neradome. Nors aplinkui buvo pilna gegūnių ir pelkinių skiautalūpių, bet tie, kas eina ieškoti konkrečių augalų mane supras – visi jie dabar buvo tik „pelkių žolė”. Mums reikėjo būtent jo vienintelio – vienagumbio medauninko.
Gal kiek labiau pasidžiaugėme pieviniais plaurečiais.
Taip pat atradome ir vabzdžiaėdžių augalų – žydintį balinį skendenį.
Bet medauninko nebuvo matyt.
Jau nusiminę ir nusprendę, kad mums nepasisekė, pradėjome traukti link mašinos. Sugrįžę į brydę, kuria atėjome, netyčia mestelėjome žvilgsnį atgal ir… bingo! Pamatėme mūsų paieškų objektą. Prasidėjo fotosesija, trukusi ne ką trumpiau nei mūsų pradinės klajonės.
Nors mūsų nagrinėtoje ataskaitoje buvo minimi keli augalai ar tik kelios dešimtys, medauninkų čia buvo ne vienas šimtas. Bet panašu, kad augimvietei greitai reiks žmogaus pagalbos. Joje jau pradėjusios augti nendrės. Kol kas dar žemos ir retos, bet mes gi žinom, kuo nendrių pasirodymas galiausiai baigiasi.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad gal ir ne veltui lenkai slepia augalų augimviečių vietas. Mes neradome jokių duobučių – brakonieriavimo požymių. Bet radome kelias stipriai išvoliotas vietas. Matyt mūsų sutiktasis kolega labai stengėsi pasidaryti geras makronuotraukas. Nesu tikras, kad tokie išsivoliojimai labai kenkia medauninkui, bet kad jam tai nelabai į gerą – esu įsitikinęs. Visų pirma, fotografuojant žydintį augalą, išmindomi juveniliniai augalai. O ir patiems fotosesijos objektams toks aplinkos pasikeitimas vargu ar turėtų patikti. Ar tos makronuotraukos yra vertos retų augalų augimo aplinkos suniokojimo? Beje, ši blogybė neretai pasitaiko ir Lietuvoje.
Klajonės, galėjusios pasibaigti vos tik užėjus į pelkę, dėl mūsų klaidingos hipotezės užtruko pusdienį. Jei būtumėme ir karto paėję dar kelis metrus, būtumėm pamatę tas „pragulas” ir medauninkus jų pakraščiuose. Bet tikslas šiaip ar taip pasiektas, laimingi grįžom atgal į tėvynę.
Jogaila Mackevičius
