Anksčiau buvau įsitikinęs, kad visas orchidėjų sezonas baigiasi kažkur apie rugsėjo vidury. Visos jos nužydi ir eina ilsėtis iki kitų metų vėlyvo pavasario. Bet manyti taip pasirodė didelė klaida. Ne visos jos pasislepia ir išnyksta nuo žemės paviršiaus. Kai kurių orchidėjų sėklojai matosi visą žiemą, kartais išlieka net iki sekančių metų žydėjimo. O ir ankstyvą pavasarį, kol dar nieko virš žemės nesimato, šie augalai pradeda krutėti dar gerokai anksčiau.
Bet didžiausia „staigmena”, tai žieminės skrotelės. Taip, taip, vegetatyvinės skrotelės virš žemės paviršiaus, išaugančios rudenį ir žiemojančios iki pat pavasario, kol neprasidės tolimesnė augalo vegetacija. Ir tai mūsų nestabilių žiemų sąlygomis, kai šalčius staiga keičia atodrėkiai, sniegas tai užkloja žemę, tai nutirpsta, o pavasariop dažniausiai „susicukruoja”, tapdamas sunkus ir labai kietas.
Teoriškai keturios rūšys Lietuvoje turėtų išauginti žiemines skroteles: šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens), mažasis anakamptis (Anacamptis morio), smulkiažiedė svila (Neotinea ustulata) ir musinis ofris (Ophrys insectifera).
Turbūt pirmą kartą šiemet pasidomėjau, kaip gi šis procesas vyksta mūsų krašte, tad trumpai papasakosiu, kaip man sekėsi.
Sidabriukės skroteles rasti buvo lengviausia, jos gausiai auga už kelių šimtų metrų nuo mano namų. Pafotografuoti išsiruošiau jų lapkričio 8 dieną. Paieškos buvo sėkmingos. Sidabriukės buvo gausu visame Juodšilių upelio šlaite. Šaltuoju metų laiku jie kiek nusileidžia augimo varžyboms samanoms, kurios šiek tiek pridengia skroteles nepalankiomis sąlygomis. Bet žydėjimo metu ši jėgų pusiausvyra persimeta į sidabriukių pusę. Kol kas stipresnių šalnų nebuvo, todėl sidabriukių labai ryškiai švytėjo tamsiai žalia spalva tarp įvairiausių miško paklotės samanų.
Šliaužančiosios sidabriukės (Goodyera repens) lapų skrotelės
Kad pamatyti smulkiažiedės svilos skroteles, teko pavargti daugiau. Kadangi labai arti nėra jos gausių augimviečių, teko suderinti Ornitostogų talką Pakatrės pievose lapkričio 5 dieną ir svilos skrotelių fotosesiją, t.y. išsiruošti labai anksti iš namų ir dar prieš talką aplankyti svilos augavietę Dzūkijos nacionaliniame parke. Ir svilos mūsų nenuvylė – skroteles radome ties kiekvienu šią vasarą nužydėjusio žiedyno likučiais. Panašu, kad ne tik šie metai bus pažymėti gausaus žydėjimo, bet ir kitais metais svilos ne mažiau nustebins.
Smuliažiedės svilos (Neotinea ustulata) žieminė skrotelė
Nesunkiai žieminį apdarą lapkričio 6 dieną parodė ir mažasis anakamptis Trakų rajone. Kai tiksliai žinai augalų augimo vietą, nesunku surasti ir skroteles. Gaila, kad ši augimvietė, nors ir labai nedideliame plote, apaugusi aukštomis žolėmis. Ir anakampčių išnykimas čia yra tiesiog užprogramuotas. Na, nebent bus imtasi priemonių ir pieva bus apšienauta rugpjūčio mėnesį.
Mažojo anakampčio (Anacamptis morio) žieminė skrotelė
O štai su ofriais teko pavargti lapkričio 12-tąją. Pirmiausia, tai jų augimvietė yra gana tolokai nuo Vilniaus. Teko nuvažiuoti ko ne 190 kilometrų, kol pasiekėme Praviršulio tyrelį. Vietos, kuriose auga ofriai, gerai žinomos. Bet kad ir kiek jų beieškotumėm, visos pastangos buvo bergždžios. Ir nesuprasi kodėl? Ar rugsėjo šalnos sustabdė ofrių vystymąsi, ar čia toks jau mūsų ofrių tipas, o gal tie, kurie auga pelkėje, išvis niekada skrotelių neaugina iš rudens. Paaiškinimų galėtų būti ne vienas. Dėl nesėkmės kiek nusiminėm. Bet pasidžiaugėm tuo, kad ši vieta labai stropiai tvarkoma (būtų įdomu sužinoti, kieno) – apie pusė ofrių pelkės ploto buvo nušienauta, paguldyta ne tik aukšta žolė, bet ir didžiausia pelkės blogybė – dygstantys medeliai.
Nušienauta ofrių augimvietė Praviršulio tyrelio zoologiniam-botaniniam draustinyje
Taigi, apibendrinant – trys iš keturių. Visai neblogas rezultatas.
Bet tai dar ne pabaiga. Literatūrosje ir socialiniuose tinkluose vis pasirodo duomenų apie kitų rūšių, tokių kaip vyriškoji gegužraibė, žiemines skroteles. Todėl begrįždami atgal iš Praviršulio tyrelio, stabdetlėjome prie Kėdainių ir patikrinome vieną iš šalmuotosios gegužraibės (Orchis militaris) augimviečių. Kitą dieną dar saulei nepatekėjus nuvažiavome į Aukštadvario regioninį park, netoli Balandiškių piliakalnio, įsitikinti, ar netyčia vyriškoji gegužraibė (Orchis mascula) nesugalvojo žiemoti su lapais. Deja, visos šios paieškos, kaip ir ofrių atveju, buvo bevaisės.
Bet nereikėtų nuleisti rankų. Klimatas šitlėja, ruduo užsitęsia stabiliai kasmet. Visko gali būti, kad ir daugiau rūšių Lietuvoje pereis prie „tradicijos” žaliuoti žiemą – vasarą.
Jogaila Mackevičius
