Su Lietuvoje augančiais vabzdžiaėdžiais gana keblu – jie vegetuoja tik tam tikru metu ir, sakyčiau, gana neilgai. Po to pereina į ramybės būseną iki kitų metų. Tad laikas juos pamatyti yra labai ribotas. O štai kai kurios orchidėjų rūšys gali būti aptinkamos ir identifikuojamos gerokai ilgesnį laiko tarpą, nei jos žydi. Šią žiemą pabandžiau paieškoti jų akyliau ir praktiškai pasidomėti, kiek gi rūšių galima aptikti iš po sniego. Rezultatai mane nustebino – per kiek daugiau nei mėnesį užfiksavau jų dešimt, taigi, daugiau nei ketvirtadalį iš visų Lietuvoje aptiktų rūšių.

Į mano akiratį iš po sniego pateko:

  1. Žalsvažiedė blandis, Platanthera chloranta;
  2. Kardalapis garbenis, Cephalanthera longifolia;
  3. Šliaužiančioji sidabriukė, Goodyera repens;
  4. Raudonoji gegūnė, Dactylorhiza incarnata;
  5. Aukštoji gegūnė, Dactylorhiza fuchsii;
  6. Pelkinis skiautalūpis, Epipactis palustris;
  7. Plačialapis skiautalūpis, Epipactis helleborine;
  8. Plačialapė klumpaitė, Cypripedium calceolus;
  9. Rusvoji lizduolė, Neottia nidus-avis;
  10. Dvilapis purvuolis, Liparis loeselii.

Teoriškai labai sėkmingai šį sąrašą galėtų papildyti ir tamsialapis (E. atrorubens) bei trumpalapis (E. purpurata) skiautalūpiai, o taip pat ir visa eilė gegūnių. Bet ne visos šios rūšis auga netoli manęs, taigi, ne visoms aplankyti turėjau laiko. Taip pat vietoje raudonosios gegūnės sėkmingai galėtų „po akim pasimaišyti“ ir gelsvoji (D. ochroleuca) ar baltijinė (D. baltica) – atskirti pagal žiedyno sandaros ypatumus jokių šansų. Tas pats ir su blandimis. Tai, kad stebėjau žiemą žalsvažiedę blandį, „nustačiau“ tik todėl, kad jau vasarą žinojau, jog būtent ši rūšis ten auga. Skiautalūpiai taip pat patikimai atskirti tik vadovaujantis augimvietės kriterijumi.

Kiek naudos iš tokių žieminių paieškų, nežinau. Bet kai kurias rūšis, pavyzdžiui, dvilapį purvuolį pastebėti paprasčiau būtent žiemą sniege. Na, ir šiaip, juk „gamtos žmonės“ nenustoja vaikštinėti gamtoje ir žiemos metu, tad tikimybė atrasti  naują augimvietę pagal „šiaudus iš po sniego“ nors ir nedidelė, bet yra.

Todėl norėčiau bent po keletą sakinių tarti apie kiekvieną iš rūšių. Taip pat pasidalinti ir nuotraukomis. Nors pastarosios ne visada gavosi kaip norėtųsi. Nenuostabu, ne visada paieškoms buvo tinkamai pasiruošta: tai ne tas objektyvas, tai per didelis skubėjimas, tai dėl išsikrovusios fotoaparato baterijos nebeveikia blykstė, o kartais tiesiog buvo per daug bjaurus oras, kad dar sukiotis keliais apie nedidelį šiaudelį. Bet visose nuotraukose gana neblogai galima pamatyti „žieminius“ rūšies požymius.

Taigi, pirmoji – žalsvažiedė blandis. Augimvietė netoli Panerių miško, bet jau persiritusi per Eišiškių plentą į Miškinių pusę. Vasarą lankiausi čia ne kartą, o blandžių nedideliame miško masyve auga labai daug. Reiktų pagirti blandį už ištvermę, kai kurios sėklų dėžutės ant kotelių išsilaiko net ir antrus metus.

Toje pačioje vietoje, tik labiau saulėtose vietose radau ir kardalapį garbenį. Kiek teko jį stebėti keletą metų, sėklų užmezga toli gražu ne kiekvienas žiedas. Dažniausiai ant žiedynkočio formuojasi 1-2 sėklinės dėžutės. Kardalapį garbenį, be jokios abejonės, geriausia stebėti jam žydint. Prieš ir po žydėjimo jis labai susilieja su aplinkos augalais. O štai žiemą ant sniego matosi puikiai.

Juodšiliuose yra nuostabus „iš niekur“ atsirandantis upelis, priklausomai nuo sezono tekantis nelabai vingiuota 300-350 metrų ilgio vaga per seną eglyną su šimtamečių pušų priemaiša, pratekantis protaka geležinkelį, ten susiliejantis su Šv. Uršulės šaltiniu ir toliau, dabar jau kirtimais, nuvingiuojantis link Baltosios Vokės pelkės. Eglynu tekančio opelio slėnyje auga net dvi orchidėjų rūšys. Paties upelio krantuose kasmet pražysta apie pusė šimto aukštųjų gegūnių. Todėl labai nesunku buvo jas atrasti ir įsižiūrėti į galimus jų skirtumus nuo kitų savo gentainių. Šių orchidėjų žiedynai grakštesni ir smulkesni už, pavyzdžiui, raudonosios ar baltijinės gegūnės žiedynus.

Tame pačiame slėnyje, tik kiek aukščiau, antroje vasaros pusėje pražysta šimtai šliaužiančiųjų sidabriukių. Anksčiau netekdavo matyti jų nužydėjusių, ir buvau įsitikinęs, kad jų sėklinės dėžutės laikosi ant kotelių trumpai ir greit nulinksta. Bet ši žiema parodė, kad ir sidabriukės gali būti „nenužudomos“ nei speigo, nei pūgos.

Paėjus kiek toliau upelio slėniu prasideda šlapios pievos – viskas, kas likę iš nusausintos Baltosios Vokės pelkės pakraščio. Čia pavyko sudasti keturratininkų dar nesutryptų raudonųjų gegūnių. Nors nesu dėl rūšies visiškai tikras. Labai panašiai atrodo ir baltijinės.

Tose pačiose šlapiose pievose, mažiau eutrofikuotuose plotuose, dažniausiai šalia krūmynų čia vis dar gausiai žydi pelkinis skiautalūpis.

O štai plačialapio skiautalūpio teko pavažiuoti kiek toliau, prie Rūdininkų biosferos poligono. Čia jis dažnas gyventojas, nors labai stropiai ir negailestingai kelininkų yra šienaujamas, jo vis tiek priaugusios pilnos pakelės.

Pelkių dienos proga pagaliau pavyko praeiti Šilėnų pažintiniu taku ir pasižvalgyti orchidėjų pelkėje. Apart jau šiemet sutiktos raudonosios gegūnės, čia dar galima būtų „spragtelt“ ir gelsvąją. Bet kas jas atskirs kai jos sausos… O štai dvilapis purvuolis tiesiog išsirikiavęs sniege. Vasarą nemačiau jo tiek daug.

Apetitas ateina valgant, todėl po tokių sėkmingų paieškų reikėjo kažkaip padėti finišo tašką. Kur gi daugiau, jei ne Strėvos žaliajame take. Čia ant įžymaus orchidėjų kalnelio auga visas pulkas rūšių. Deja, atrasti pavyko tik plačialapę klumpaitę ir keletą blandžių. Kalnelis gana stropiai buvo apšienautas rudeniop, stengiantis pašalinti beatželiančius krūmus, taigi, pasisekė, kad dar bent kelios klumpaitės liko nepaliestos ir styrojo sniege. Nei garbenių, nei dviguonių pamatyti nepavyko.

Ir paskutinysis šio maratono objektas – rusvoji lizduolė, gausiai auganti tame pačiame take, tik kitokiose sąlygose.

Tiek trumpai apie šiuos žieminius džiaugsmus. Už kai kurias nekokybiškas nuotraukas labai prašau man atleisti. Ateis laikas – pasitaisysiu. Nors persiorientuoti iš žygeivio, paskubomis spragsinčio fotoaparatu (kartais net neprisistabdžius) į valandas aplink vieną „smilgą“ tūpčiojanti fotografą, sutikit, nėra taip jau lengva.

Jogaila Mackevičius