Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

ENISBN: 978-0-939923-74-8

 

Pitcher Plants of the Americas 1Ąsotiniai augalai yra patys didžiausi ir nuostabiausi pasaulio vabzdžiaėdžiai augalai. Jais, kaip natūralios evoliucijos ir natūralaus grožio kūriniais, žavisi įvairiausių tautybių ir amžiaus žmonės. Knyga „Amerikos ąsotiniai augalai” skirta labai plačiai auditorijai, parašyta paprasta dalykiška kalba. Knygos įspūdį sustiprina aukštos kokybės spalvotos nuotraukos ir diagramos. Rezultatas – vizualiai patraukli studija, suteikianti išsamią ir detalią visų penkių Amerikos ąsotinių augalų genčių apžvalgą, apimančią jų sistematiką, biologiją, ekologiją, biogeografiją, išsaugojimą ir auginimą. Tarp penkių genčių yra trys tikrųjų ąsotinių vabzdžiaėdžių gentys (Darlingonia, Heliamphora ir Sarracenia) bei dvi vabzdžiaėdžių bromelijinių gentys (Brocchinia ir Catopsis).

Įvadiniuose straipsniuose pateikiama bendra sistematika ir vabzdžiaėdžių augalų suskirstymas pagal gaudymo mechanizmą bei pateikiamas glaustas Amerikos ąsotinių augalų sistematikos, biologijos, evoliucijos ir biogeografijos aprašymas. Sekantys penki skyriai skirti kiekvienai genčiai atskirai. Juose išsamiau nagrinėjami kiekvienos genties anatomija, morfologija, ekologija, medžiojimo procesas bei paplitimas.

Skaityti toliau…

EN

.

Heliamphora glabra growing in the Guiana Highlands, South America

Heliamphora glabra auganti Gvianos plokštikalnėse Pietų Amerikoje

Pietų Amerikoje, didžiosiose Gvianos plokštikalnėse auga keista ir mažai žinoma vabzdžiaėdžių augalų grupė, vadinama heliamforomis arba Marso ąsotiniais augalais. Pirmą kartą šiuos augalus 1838 metais atrado kartografas Robert Schomburgk, kuris buvo pasamdytas Didžiosios Britanijos vyriausybės Britų kolonijoje Gvianoje (dabar nepriklausoma Gajanos valstybė). Schomburgk tyrinėjo pasienį tarp Didžiosios Britanijos Gvianos kolonijos ir Venesuelos. Būtent čia, Mount Roraima papėdėje pirmą kartą išvydo heliamforas, augančias įvairiausių augalų rūšimis turtingose šlapynėse, vadinamose „botanikų El Dorado”. Šiandien yra aprašyta apie penkiolika heliamforų rūšių. Kai kurios jų dėl atokių ir sunkiai pasiekiamų augimviečių bei riboto negausaus paplitimo atrastos ir aprašytos visai nesenai.

Evoliucijos eigoje heliamforos išvystė sąlyginai paprastą ir iš emės nesiskiriantį nuo kitų šešių pasaulyje augančių ąsotinių augalų grupių gaudymo mechanizmą. Vabzdžius privilioja pakitę piltuvėlių formos lapai (tūtos) savo kintančiomis ryškiomis spalvomis ir išskiriamu saldžiu nektaru. Tam, kad pasiektų viliojantį nektarą, vabzdys turi pasistiebti ant augalo lapo krašto, kurio paviršius yra slidus, su į vidų nukreiptais šereliais. Nedidelis vėjo gūsis ar paties vabzdžio sukelti lapo virpesiai nesunkiai „padeda” vabzdžiui paslysti ir įkristi į gaudyklę. Viduje esantys ilgoki šereliai nebeleidžia jam išlipti atgal. Vabzdys slysta žemyn į virškinančio skysčio pripildytą gaudyklės vidų. Auka skystyje paskęsta ir būna suvirškinta, o atsipalaidavusias medžiagas augalas pasisavina absorbcijos būdu. Šios medžiagos leidžia augalams augti labai skurdžiose dirvožemiuose. Skaityti toliau…

ENISBN: 978-0-9558918-4-7
ISBN: 978-0-9558918-5-4

Carnivorous Plants and their Habitats 1Ši nepakartojama dviejų tomų studija aprašo visų žinomų vabzdžiaėdžių augalų genčių ekologiją, paplitimą, istoriją. Tai – pirmasis tokio tipo ir apimties tiriamasis darbas. Knygoje surinkta labai daug informacijos, padėsiančios augintojams geriau įvertinti savo kolekcijoje turimų augalų poreikį.

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų augimvietės – knyga iš 1441 puslapio, 799 nuostabių iliustracijų. Tai – šešių metų kruopštaus tiriamojo darbo, istorijos studijų, morfologijos tyrinėjimų, ekologijos, auginimo, išsaugojimo analizės rezultatas. Skaityti toliau…

ramsarKiekvienais metais vasario 2 dieną pasaulio gamtininkų bendruomenė švenčia Pasaulinę pelkių dieną (PPD). Ši diena pradėta švęsti po to, kai keletas pasaulio šalių 1971 metais pasirašė Ramsaro konvenciją. Dabar prie konvencijos prisijungusios 163 šalys.

Musėkautas.lt svetainėje jau dvejus metus skelbiamos naujienos apie PPD skirtus renginius Lietuvoje, organizuojamas nuotraukų ir piešinių konkursas „Vabzdžiaėdžiai pelkių gyventojai ir jų aplinka”.

Šie metai taip pat neturėtų būti išimtis. Todėl visus praėjusią vasarą su fotoaparatu aplankiusius bent vieną pelkę, kviečiu pasidalinti įspūdžiais ir atsiųsti savo nuotraukas (ar piešinius) elektroniniu paštu [email protected]. Jokių specialų reikalavimų nuotraukoms nėra. Svarbu, kad jos būtų kuo geresnės kokybės, dirbtinai nesumažintos ir įamžinančios pelkinį peizažą ar pelkėse augančius vabzdžiaėdžius augalus.

Jolanta Rimšaitė. Lelijos akivare

Stengsimės kuo daugiau (o gal ir visas) nuotraukų paskelbti svetainėje ir forume 2013-ųjų Pasaulinei pelkių dienai skirtoje temoje. Gražiausią nuotrauką išrinksime forume.

Nekantriai laukiame jūsų darbų.

Konkurso nuotraukos

Jogaila Mackevičius

Jolantos Rimšaitės nuotrauka „Lelijos akivare”

Šiek tiek Alisos saulašarių nuotraukų

 

Ingridos Bielskienės, Jogailos Mackevičiaus, Linos Deimantavičiūtės, Mildos Černiūtės nuotraukos

Pinguicula moctezumae rudeninis žydejimasDar viena tuklių rūšis, savo gana egzotiška išvaizda ir neišrankumu aplinkos sąlygomis galinti sužavėti ne vieną kambarinių augalų augintoją.

Pavadinimas, jo reikšmė

Mokslinis pavadinimas – Pinguicula moctezumae Zamudio Ruiz & R.Z.Ortega – moktezumos tuklė. Pavadinimas kilęs nuo upės Rio Moctezuma Meksikoje, kurios apylinkėse šį tuklė buvo atrasta, pavadinimo.

Sistematinė padėtis

Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Notreliažiedžiai (Lamiidae), šeima – Skendeniniai (Lentibulariaceae), gentis – Tuklė (Pinguicula).

Genties viduje P. moctezumae priskiriama Pinguicula pogenčiui, Orcheosanthus grupei. Šiai grupei taip pat priklauso labai dažnai auginamos P. moranensis ir P. ehlersiae.

Pinguicula ehlersiae, P. moranensis, P. moctezumae

Žydinčios Pinguicula ehlersiae (kairėje viršuje), P. moranensis (dešinėje) ir P. moctezumae (apačioje)

Atradimas

Rūšis atrasta 1994 metais Moktezumos (Rio Moctezuma) upės kanjone ties Zimapan užtvanka.

Paplitimas

Ši tuklė auga Meksikos Hidalgo ir Queretaro valstijose. Moktezumos upė teka šių dviejų valstijų pasieniais, jas atskirdama.

Morfologijos, augimo ypatumai

Moktezumos tuklių natūralios augimvietės sutinkamos 900-1100 metrų aukštyje virš jūros lygio. Auga jos ant karbonatingų drėgnų uolienų.

Rūšis turi plonus lancetiškusar pleištiškus  lapus, tuo išsiskirdama iš daugumos tuklių. Šaknų sistema silpnai išvystyta. Žydi rausvais žiedais, kartais gausiai. Gali žydėti keletą kartų metuose.

Gamtoje greitai dauginasi tiek šoninėmis skrotelės atžalomis, tiek sėklomis. Sėjinukai, lyginant su kitomis tuklių rūšimis, auga sąlyginai greitai.

Auginimas dirbtinėmis sąlygomis

Dirbtinėmis sąlygomis moktezumos tuklę nėra sunku auginti. Substratas parenkamas laidus vandeniui, daugiau šarminės reakcijos, įmaišant daugiau aukštą pH turinčių jo elementų, tokių kaip vermikulitas. Augintojams galima būtų rekomenduoti tokį substrato receptą: natūralios durpės, perlitas, smėlis, vermikulitas santykiu 1:1:1:2. Tačiau ir jau tapusiame standartiniame durpių-perlito (1:1) mišinyje šios tuklės augs gerai.

Natūraliose sąlygose moktezumos tuklės auga kalnų plyšiuose, ant uolų atbrailų, todėl bent dalį paros laiko jos turėtų gauti tiesioginių saulės spindulių. Tinka pietinės, rytinės ir vakarinės palangės.

Pageidautinas auginimo sezoniškumas – sausesnio ir drėgnesnio periodų kaita. Tačiau yra duomenų, kad ši rūšis be sauso ramybės periodo kultūroje gali augti ištįsus metus net gi geriau, nei gavusi pailsėti.

Šiuo metu išvedama vis daugiau moktezumos tuklės hibridų su kitomis tuklių rūšimis: P. gracilis, P. agnata, P. gigantea ir kt.

Pinguicula gracilis x moctezumae hibrido nuotraukų galerijaPinguicula gracilis x moctezumae hibridas

Informacijos šaltiniai:

  1. Wikipedia;
  2. ICPS. Growing Mexican Pinguicula;
  3. Pinguicula.org;
  4. International pinguicula study group.

Turite klausimų? Klauskite forume: tema „Pinguicula moctezumae ir jos hibridai„.

Jogaila Mackevičius

Linos Deimantavičiūtės ir Jogailos Mackevičiaus nuotraukos

Jau daugiau nei prieš keletą metų šioje svetainėje pristačiau iš Čekijos kolekcionierių į manąją kolekciją atkeliavusią didžiąją tuklę.  Tąkart laikinai įtvirtinta kiminuose ji gan greitai buvo persodinta į mineralinį substratą, kuriame pradėjo gana sparčiai augti ir auga ligi šiol.

Mineralinis substratas tuo ir geras, kad nesusidėvi, nesuyra. Jis gali tik išsiplauti pro vazono dugne esančias drenažo skylutes arba, jei buvo ne tinkamai sumaišytas, sukristi. Nei viena blogybė nepasireiškė, ir jau sekančiais metais nuo pavasario tuklė ėmė sparčiai augti, lapų galais išlįsdama už vazono kraštų.

Taip suaugusi, ji per pastaruosius keletą metų beveik nesikeičia. Skrotelę beveik visada sudaro 5-7 suaugę lapai. Augant naujiems, senieji lapai atmiršta, sudžiūna ir būna atsargiai pašalinti. Lapų spalva kinta priklausomai nuo metų laiko: žiemą jie įgauna gelsvą atspalvį, vasarą būna šviesiai žali, salotiniai.

Per šiuos keletą metų skrotelė neišleido nė vienos šoninės atžalos, nė karto nepražydo. Nė karto nepavyko išauginti mažos skrotelės iš atskirto ir kiminuose pasodinto lapo (kitos tuklės šiuo būdu dauginasi labai greitai).

Ir ji nėra tokia gera medžiotoja, kaip kad kitos gentainės, augančios šalia ant tos pačios palangės.

Nors kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad ši tuklė gali turėti ramybės periodą, ant mano palangės ji nesustodama be poilsio auga jau keletą metų. Šviesaus paros meto sutrumpėjimas žiemos laikotarpiu, atrodo, turi įtakos tik lapų atspalviui. Pats augimo intensyvumas dėl to nepakinta.

Ką gi, belieka toliau kantriai laukti žiedų. Tokį augalą rekomenduočiau tik labai vabzdžiaėdžiais augalais besidomintiems kolekcionieriams. Nors pati didžiosios tuklės priežiūra nėra sudėtinga, bet žiedų laukimas ir neintensyvus vegetatyvinis augalo dauginimasis reikalauja daug kantrybės, norint išsiauginti šių tuklių sąžalyną.

Informacijos šaltiniai:

Jogaila Mackevičius