Musėkautas

.

Kanados fizikas dr. Michel Sarrazin XVII a pradžioje surinko dvidešimt penkis vietinio Šiaurės Amerikos ąsotinio augalo pavyzdžius ir nusiuntė juos apibūdinti prancūzų botanikui Joseph Pitton de Tournefort. Pastarasis ištyrė jam atsiųstus keistus, tuščiaviduriais piltuviškais lapais augalus ir greitai nustatė, kad pavyzdžiai priklauso naujai augalų genčiai, kurią Sarrazin  garbiai pavadino Sarracenia.

Šiandien oficialiai žinomos aštuonios saracėnijų rūšys, ir visos jos auga išskirtinai tik Šiaurės Amerikoje. Septynios rūšys sutinkamos augančios tik švelnaus klimato vidutinėse platumose Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose, dažniausiai pelkėse aplink Meksikos įlanką, o viena rūšis taip pat sutinkama ir toliau į šiaurę, palei rytinę žemyno pakrantę ir šiaurinėje Kanadoje. Ši šiaurietė rūšis ir sudarė daugumą Sarrazin surinktų pavyzdžių, šiandien ji pavadinta purpurine saracėnija (Sarracenia purpurea), nes turi įspūdingus, dažniausiai purpurinius žiedus ir lapus. Skirtingai nuo Pietryčių Azijos ąsotinių augalų (ąsotenių, Nepenthes), saracėnijos gamtoje tam tikrą laiką žiemos Šiaurės pusrutulyje metu auga šaltomis sąlygomis, o S. purpurea yra labiausiai šaltį toleruojanti rūšis, nes kartais gana ilgais periodais patiria -25ºC šaltį. Dažnai žiemos viduryje S. purpurea būna padengta ledu ar tiesiog užšalusi ištisas savaites. Žinomi du S. purpurea porūšiai, abu formuoja storas, gyslotas, pripildytas skysčio tūtas, sutelktas į kompaktišką apvalią skrotelę. Suaugusių augalų augalų tūtos gali būti iki 25 cm ilgio ir 6 cm pločio, tačiau dažniausiai gerokai mažesnės. Kiekviena tūta-gaudyklė turi vaškingą vidinį paviršių, padengtą į vidų atlinkusiais plaukeliais. Aukos priviliojamos išsiskiriančiu saldžiu nektaru ir nuslydusios nuo krašto įkrenta vidun į skystį, o negalėdama išlipti, miršta paskęsdama, nuo išsekimo ar iš bado. Aukos likučiai kaupiasi tūtos dugne, yra ir atsilaisvinusios maisto medžiagos absorbuojamos augalo. Skaityti toliau…