.
Kanados fizikas dr. Michel Sarrazin XVII a pradžioje surinko dvidešimt penkis vietinio Šiaurės Amerikos ąsotinio augalo pavyzdžius ir nusiuntė juos apibūdinti prancūzų botanikui Joseph Pitton de Tournefort. Pastarasis ištyrė jam atsiųstus keistus, tuščiaviduriais piltuviškais lapais augalus ir greitai nustatė, kad pavyzdžiai priklauso naujai augalų genčiai, kurią Sarrazin garbiai pavadino Sarracenia.
Šiandien oficialiai žinomos aštuonios saracėnijų rūšys, ir visos jos auga išskirtinai tik Šiaurės Amerikoje. Septynios rūšys sutinkamos augančios tik švelnaus klimato vidutinėse platumose Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose, dažniausiai pelkėse aplink Meksikos įlanką, o viena rūšis taip pat sutinkama ir toliau į šiaurę, palei rytinę žemyno pakrantę ir šiaurinėje Kanadoje. Ši šiaurietė rūšis ir sudarė daugumą Sarrazin surinktų pavyzdžių, šiandien ji pavadinta purpurine saracėnija (Sarracenia purpurea), nes turi įspūdingus, dažniausiai purpurinius žiedus ir lapus. Skirtingai nuo Pietryčių Azijos ąsotinių augalų (ąsotenių, Nepenthes), saracėnijos gamtoje tam tikrą laiką žiemos Šiaurės pusrutulyje metu auga šaltomis sąlygomis, o S. purpurea yra labiausiai šaltį toleruojanti rūšis, nes kartais gana ilgais periodais patiria -25ºC šaltį. Dažnai žiemos viduryje S. purpurea būna padengta ledu ar tiesiog užšalusi ištisas savaites. Žinomi du S. purpurea porūšiai, abu formuoja storas, gyslotas, pripildytas skysčio tūtas, sutelktas į kompaktišką apvalią skrotelę. Suaugusių augalų augalų tūtos gali būti iki 25 cm ilgio ir 6 cm pločio, tačiau dažniausiai gerokai mažesnės. Kiekviena tūta-gaudyklė turi vaškingą vidinį paviršių, padengtą į vidų atlinkusiais plaukeliais. Aukos priviliojamos išsiskiriančiu saldžiu nektaru ir nuslydusios nuo krašto įkrenta vidun į skystį, o negalėdama išlipti, miršta paskęsdama, nuo išsekimo ar iš bado. Aukos likučiai kaupiasi tūtos dugne, yra ir atsilaisvinusios maisto medžiagos absorbuojamos augalo.
Purpurinė saracėnija senai kultivuojama kultūroje todėl, kad yra lengvai dauginama ir auginama. Pirmiejį įrašai apie šios rūšies auginimą kultūroje siekia XVIII a pabaigą, ir mažiausiai 150 metų ji platinama ir yra paplitusi bei gerai žinoma sodininkų tarpe. Šiandien Jungtinėje Karalystėje yra keletas specializuotų saracėnijų auginimo ūkių, taip pat yra keletas nacionalinių Britų vabzdžiaėdžių augalų draugijos kolekcijų. Nuo to laiko, kai šis augalas (kaip ir kiti ne vietiniai augalai) yra auginamas Anglijoje, sodininkai bando jį introdukuoti laukinėje gamtoje. Natūralios sąlygos Anglijoje yra tapačios sąlygoms, kuriomis S. purpurea auga gimtinėje, ir daug kur ši rūšis prigijo, o kai kuriuose drėgnuose Anglijos durpynuose net ir suklestėjo.
Aš užaugau Anglijos pietuose, ir visai netoli mano namų nuo seno buvo saracenijų kolonija, auganti durpingos pelkutės viduryje Wareham miške. Ši sulaukėjusi populiacija egzistavo dar prieš man gimstant, o kieno dėka ir kaip ji čia atsirado, nėra aišku. Paskutiniuosius 10 metų aš dažnai lankydavausi šioje augimvietėje ir stebėjau populiacijos augimą. Paskutiniaisiais metais ją sudarė keli šimtai jaunų augalų ir apie septyniasdešimt suaugusių, kurių dauguma sudarė išsikerojusias grupes. Mažiausiai šimtas žiedų prasiskleisdavo kasmet, po ko pasirodydavo dar daugiau jaunų augalų. Maždaug per paskutiniuosius penkerius metus populiacija padvigubėjo.
Saracėnijų ar bent kurių kitų nevietinių augalų introdukcijos į naujas teritorijas etikos klausimas yra labai sudėtingas. Nepaisant tol, kad rūšis yra labai patraukli ir įdomi, jos introdukcija į Anglijos populiacijas gali dramatiškai paveikti jų dinamiką. Pavyzdžiui, S. purpurea ar bent koks kitas vabzdžiaėdis augalas, gaudo vabzdžius, ypač skraidančius. Didelės populiacijos, tokios kaip Wareham miške, introdukcija gali stipriai paveikti vabzdžių įvairovę, ypač apdulkintojų, kas gali atsiliepti kitų, vietinių rūšių apdulkinimui ir tolimesniam paplitimui. Arba poveikis gali būti tiesioginis, kai introdukuoti augalai fiziškai išstumia natyvines, silpnesnes rūšis. Dėl šios priežasties tiek Anglijoje, tiek kitose šalyse įstatymai draudžia rūšių introdukciją. Todėl oficialios institucijos stengiasi sunaikinti saracėnijų populiaciją Wareham miške. Suaugę augalai buvo nupurkšti herbicidais 2004 metais, dauguma jų išnyko, bet per du metus populiacija atsistatė ir tapo dar gausesnė nei prieš tai.
Atrodo išnaikinti S. purpurea populiaciją Wareham miške yra neįmanoma, nes šis augalas yra atsparus „ateivis”. Tačiau S. purpurea auga tik specifinėse augimvietėse, kuriose drėgna, rūgšti dirva, tokiose kaip pelkės, ir nėra linkusi paplisti plačiau. Todėl tokias populiacijas reikia tvarkyti gana rūpestingai. Geriausias būdas – pašalinti žiedus, taip neleidžiant subręsti ir išplisti sėkloms. Aišku, kad atskirų augalų ar gyvūnų individų paleidimas nenatūralioje aplinkoje gali tapti globalus ir ilgai trunkantis. Nepaisant to, kad ir koks įdomus ir patrauklus būtų augalas, mes turime jausti atsakomybę ir saugoti natūralias kiekvieno Žemės regiono ekosistemas, neprarasdami bioįvairovės.
Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius
