Su didžiąja dalimi Lietuvoje augančių vabzdžiaėdžių augalų rūšių galima susipažinti tik pelkėje. Dažniausias sutinkamas vabzdžiaėdis augalas mūsų krašte be jokios abejonės yra apskritalapė saulašarė. Be jos dar sutinkamos kelios saulašarių rūšys – mažalapė, bukalapė, ilgalapė.

Tik ne visada kelionė į pelkinę ekosistemą ypač miesto gyventojams yra patraukli ir maloni. Vis gi tektų klampoti po kiminus, saugotis akivarų, o kur dar galimi sutikti įvairūs gyviai… Geriausias sprendimas tokiu atveju – praeiti keletą sistemų jungiančiu pažintiniu gamtos taku. Vienas toks takas yra visai netoli Vilniaus, Trakų rajone prie Varnikų kaimo Varnikų botaniniam-zoologiniam draustinyje. Susipažinkime su juo iš arčiau.

Šiek tiek statistikos

Bendras pažintinio tako  ilgis – 3,5 km, iš kurių 1,3 km sudaro lentinis takas, vedantis per pelkę, o likusiuosius – gruntinis. Viso pažintinio tako masyvo bendras plotas apima 611,3 ha.

Draustinyje plyti 207 ha ploto Ilgelio pelkė, kurioje telkšo keturi ežerėliai: Baluošas, Piliškių, Bevardis ir Ilgelis.

Takas leidžia pamatyti gražiausias bei sunkiai prieinamas draustinio vietas, suteikia lankytojams žinių apie gamtą, vietos kraštovaizdžio ypatumus. Draustinyje auga 600 rūšių aukštesniųjų augalų, iš kurių 16 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, aptikta 15 saugomų vabzdžių rūšių.

Tako struktūra

Takas vingiuoja pro labai skirtingo ekotipų bendrijas. Viso jame yra 10 pažintinių ir poilsio stotelių.

Pirmoje stotelėje iš apžvalgos aištelės galima apžvelgti ledyno suformuotą stačiašlaitę daubą, kurios gylis yra apie 15 metrų, dugne apaugusią stambialapių šakių sąžalynais.

Antroje stotelėje galima palyginti du skirtingus ekotipus – sodintą keturiasdešimtmetį pušyną ir mišrų mišką su vos ne pusantro šimto metų amžių siekiančiais ąžuolais.

Čia galima aptikti tiek nykstančių aukštesniųjų (šakotasis šiaudenis), tiek žemesniųjų (tokių kaip nykstanti kerpė plačioji platužė) augalų bei vabzdžių rūšių (retą vabalą marmurinį auksavabalį).

Svarbus šios stotelės zonoje esantis ekositemos akcentas – seni negyvi medžiai, kurių mediena yra būtina sąlyga retiems vabalams veistis.

Čia aptinkami ir gausūs žalčialunkio sąžalynai.

Trečiojoje stotelėje, žemėjant reljefui, sausumos miškas pereina į pelkinį. Čia gausu žemaūgių pušų, beržų. Viskas padengta kilimine kiminų danga. Auga pelkėms būdingos augalų rūšys: siauralapė balžuva, pelkinė liūnsargė, kopūstiniai švyliai, apskritalapės saulašarės.

Pelkėje augančių pušų amžius toksai pat kaip ir gretimai augančiam miške, o auga jos lėtai dėl nuolatinio drėgmės pertekliaus ir maisto medžiagų stygiaus.

Ilgelio pelkė susiformavo pačiame tarpgūbryje tarp dviejų ledyno galinių morenų ruožų – vienas jų riboja pelkę iš šiaurės ir praeina Varnikų mišku. Ilgelio pelkę suformavo vienas didelis ledo luitas. Jam ištirpus susidarė didelis vandens telkinys, kuris ilgainiui užpelkėjo.

Centrinėje pelkės dalyje išsidėstę keturi nedideli liekaniniai ežerėliai, telkšantis apie 1 m aukščiau nei didieji Trakų ežerai. Vandens perteklius melioraciniu grioviu nuteka į Bernardinų (Lukos) ežerą. Didžioji pelkės dalis (apie 70%) sudaro žemapelkė, centrinė dalis – aukštapelkė, kurią juosia tarpinio tipo pelkės. Didžiausias durpinio klodo storis aukštapelkėje sieka 10 m, vidutiniškai jis sudaro apie 2-4 m.

Ketvirtoji stotelė taip pat įrengta pelkėje. Tik čia gausu miškinių pataisų, uogienuojų. Skirtingu laiku atklydę lankytojai galėtų paragauti mėlynių, žemuogių, spanguolių, vaivorų.

Saulėtą dieną ant medinių tako lieptų šildosi driežai, o ant kiminų kupsto galima aptikti ir besišildančią angį.

Gretimuose peklėtuose miškuose peri gervės, pelkių pakraščiuose – griežlės. Maitintis čia atskrenda tetervinai. Stebimi reti drugiai machaonai.

Penktoji stotelė trumpam perkelia tako lankytojus į pievas. Nedidelėje pievutėje gausu įvairių rūšių žolių, centre auga didelis erškėčio krūmas, pakraščiuose – raugerškių sąžalynai.

Ši pieva susiformavusi ant iš durpyno dugno iškilusios smėlio žvyro kalvos. Tirpstant ledynui, jo plyšiuose kaupėsi daug žvyro nešmenų, o ledynui ištirpus, iš šių nešmenų susiformavo pailgos formos kalvos – ozai.

Trakų apylinkėse ozai išsitęsia šiaurės-pietų kryptimi. Ant ozo pastatytas Trakų miestas. Penktosios stotelės kalva taip pat yra tokio ozo dalis. Šis ozas tęsiasi šiaurės pietų kryptimi išilgai pažintinio tako, maždaug 100-200 m į vakarus nuo jo. Dalis šio ozo yra paslėptos po durpių sluoksniu, o aukščiausios šio ozo viršūnės iškyla virš durpyno.

Šešta stotelė – mišrus miškas. Jo trake (apatiniame arde) išsiskiria pavasarį baltais žiedais, o rudenį geltonas uogas primenančiais obuoliukais pasipuošęs krūmas – Ziboldo obelis – adventyvinė rūšis, dėl žmogaus įtakos plintanti natūralioje gamtoje. Ši obelis auga greičiau už laukines rūšis, todėl labai greitai plinta ypač jaunuolynuose. O aplink pelkę susiformavo ištįsi jos sąžalynai.

Septintoji stotelė – aukštapelkė. Tai tikrai turbūt gražiausia tako vieta su užaugančiais ežeriukais ir pelkėmis. Nuo liepto matosi du pelkėje telkšantys senatviniai ežerai – Bevardis ir Piliškių. Sekliuose ežeriukuose galima aptikti kitą vabzdžiaėdį augalą – skendenį.

Piliškių ežero plotas 4,7 ha, didžiausias gylis – 5 m, vandens lygis 149,8 m virš jūros lygio.

Bevardžio ežero plotas – 0,8 ha, didžiausias gylis 1,2 m. Šis ežerėlis yra kiek aukščiau Piliškių ežero, todėl vandens perteklius nuteka į jį.

Abu šie ežerai – vieno ežero liekanos. Dabar juos skiria 70 metrų pločio kimininis liūnas.

Aštuntojoje pažintinėje stotelėje, galima stebėti kaip kintant drėgmės sąlygoms, kinta augalija. Apačioje plyti pelkės, jos pakraštyje plyti eglynas, ant šlaito – mišrus miškas, ant kalvos – pušys ir ąžuolynas. Skiriasi ir šių biotopų gyvūnija. Toliau takas pasuka į šiaurę ir grįžtama į moreninio reljefo suformuotą kraštovaizdį. Takas veda riba tarp ilgelio pelkės ir šiaurės rytinėje dalyje ją ribojančių sudėtingos formos stačiašlaičių kalvų – virš pelkės paviršiaus jos iškyla iki 20 m. Šlaitų polinkis siekia 15-20 laipsnių. Šiaurės rytiniai kalvų šlaitai leidžiasi į Dumblės ežero duburį, o šiaurės vakaruose jungiasi su Varnikų miško moreninio masyvo kalvomis. Būtent šia jungtimi link pirmosios stotelės toliau ir veda pažintinis takas.

Kaip bebūtų keista – devintosios stotelės rasti nepavyko, o dešimtosios pažintinės stotelės lentelėje galima susipažinti su vabzdžių miškui daroma žala.

Varnikų pažintiniame take randami vabzdžiaėdžiai augalai

Teko girdėti, kad šiame pažintiniame take galima pamatyti ne tik apskritalapių (Drosera rotundifolia), bet ir mažalapių (D. intermedia), bukalapių (D. ovata), ilgalapių saulašarių (D. longifolia). O pažintinės lentelės byloja apie ežerėliuoese tarpstančius skendenius (Utricularia).

Apskritalapių saulašarių sąžalynas.

Deja, besilankant Varnikuose, apart apskritalapės saulašarės man nieko neteko pamatyti. Žinoma, gal paklaidžiojus po pelkę tolimesniuose jos užkampiuose, galima būtų aptikti ir retesnių vabzdžiaėdžių augalų. Bet lankantis tokiose vietose (vis gi tai – draustinis), nuo lankytojams pažymėtų takų nukrypti nevalia.

Apskritalapė saulašarė iš arti

Tačiau apskritalapės saulašarės sąžalynai manęs vis tiek nenustoja stebinti. Kiek natūraliai įmanomų jų estetiškai patrauklių derinių kartu su įvairiomis samanomis, žolėmis, krūmokšniais. Nors augalas nedidukas, tačiau patyrinėjus kimininę dangą atidžiau, galima ištisas valandas gėrėtis šio augalo „sudarytomis” kompozicijomis. Artimiau su šiuo augalu susipažinsime kitame straipsnyje.

Gal kitą kartą pavyks pamatyti ir retesnes vabzdžiaėdžių augalų rūšis?..

Daugiau nuotraukų apie Varnikų gamtos taką žiūrėkite čia.

Informacija parengta pagal Nacionalinės turizmo informacijos ir rezervavimo sistemos duomenis ir Varnikų botaninio-zoologinio draustinio pažintinio tako informacines lenteles.

Jogaila Mackevičius