Daug kam augalai plėšrūnai skamba bauginančiai, bet ne ką mažiau smalsu juos pamatyti, paliesti ir įsitikinti jų išskirtinumu. O tik pažvelgus į dailiai violetiniais žiedeliais apsipylusią tuklę, nė nepagalvotum, kad štai ši gražuolė taip mėgsta skanauti uodus…
Morano tuklė: žiedas, žiemojančios skrotelės, dauginimui kiminuose paruošti lapai, bręstantis vaisius
Papasakokite plačiau apie vabzdžiaėdžius
Tuklės, kaip ir minėjau, yra vabzdžiaėdžiai augalai. O šie augalai apskritai labai įdomi ekologinė grupė, pasižyminti tam tikromis savybėmis: jos auga nederlinguose dirvožemiuose, kuriose stinga maisto medžiagų ir tam, kad kompensuotų šitą medžiagų stygių, vabzdžiaėdžiai sugeba prisivilioti kokį smulkų gyvūną, jį pagauti ir tuomet suvirškinti. Todėl galima teigti, kad jie šiek tiek panašūs su plėšriais gyvūnais. Tik pastarieji virškindami maistą ir savo grobį, naudoja energiją ir maistines medžiagas, o štai vabzdžiaėdžiai augalai energijos gauna iš saulės, todėl vykstant virškinimo procesui pasisavina tiktai maisto medžiagas.
Vabzdžiaėdžių augalų yra labai įvairių, tarkime jie skiriasi gaudyklių tipais, skirtingai pagauna, kitaip virškina, vilioja savo grobį: vieni pasyviai laukia, kiti judriai atakuoja. O tikslas jų vienas – apsirūpinti maisto medžiagomis.
Tuklės nepelnytai primirštos, o savo grobį jos medžioja visu lapų paviršiumi. Jų lapeliai atrodo labai dailiai, kažkuo netgi primena salotas. Pačios tuklės visai nedidelės, jos retai kada siekia daugiau kaip 10 cm aukštį ar išaugina platesnes nei 20 cm skroteles. Lapų paviršius nėra lygus, atrodo lyg būtų padengtas nedidukais pūkeliais, vos grublėtas. Kai vabaliukas pajunta netoliese skleidžiamą tuklės kvapą, jis priartėja ir prilimpa prie tuklės, kuri tam tikru metu išleidžia lipnų skystį. O tuklei belieka suvirškinti auką ir pasisavinti maisto medžiagas.
Kodėl susidomėjote vabzdžiaėdžiais?
Esu auginęs įvairių rūšių vabzdžiaėdžių augalų – kiekvienas jų savotiškai įdomu. Vieni augina įmantrias gaudykles, kiti gražiai žydi. Turbūt labiausiai sužavėjo pats vabzdžiaėdžių gyvenimo būdas – energiją gauti iš saulės, o maisto medžiagas iš sumedžiotų gyvūnų. Tai – tikrai egzotikos mėgėjų dėmesio verti augalai.
Viena iš tokių augalų gentis, kuri galėtų nesunkiai būti auginama butuose – tuklės (Pinguicula). Jos žavi kartais įmantriomis lapų skrotelėmis, kurių išvaizda kinta priklausomai nuo metų laiko ir gražiomis žiedų spalvomis, dauguma jų violetinės, būna raudonų, geltonų, melsvų.
Skirtingų tuklių rūšių žiedai iš arti
Dauguma tuklių auga tokiose vietose, kur yra šaltas ir šiltas, arba šaltas ir drėgnas periodai. Tokioje ramybės būsenoje augalas tampa panašus į vegetatyvinės būklės, o skrotelė keičiasi labai palaipsniui. Dar vienas įdomus dalykas, kad tarkime, kai kurios Meksikoje augančios tuklės vidurvasaryje praranda chlorofilą ir jų skrotelės pasidaro vyšninės, geltonos. Iš šono žvelgiant atrodo gana keistai ir kartais nematant dirvožemio net sunku patikėti, kad tai gali būti augalas, o ne koks juvelyrinis dirbinys. Dar vienas puikus tuklių išskirtinumas ir privalumas tas, kad jas auginti gali visi, gyvenantys drėgnose miškingoje vietovėse, kur daug gyvenimą gadinančių, naktį neduodančių miegoti vabzdžių, tarkime uodų. Tuklės kuo puikiausiai išgaudo šiuos nenaudėlius – pakanka padėti jas su trimis keturiomis skrotelėmis prie atviro lango, o uodai kaipmat jomis susidomi ir prilimpa. Ir tų uodų gali sugaudyti tikrai daug – medžiojimo metu tuklių lapeliai lipte aplimpa šiais vabzdžiais.
Kur auga tuklės gamtoje?
Šiems augalams reikalinga drėgmė virškinti savo grobį, tad nuolat sausose vietovėse, dykumose jų nepamatysime. Pačios gražiausios tuklių rūšys atrandamos Meksikoje. O kadangi jos augdamos ir medžiodamos mėgsta drėgmę, tai dažnai įsikuria nelabai prieinamose vietose. Sakykime, liejasi krioklys, visur taškosi vanduo, todėl jos užauga ant uolos nelygumų šalia to krioklio. Atrodo, lyg jas būtų kas prikabinęs dirbtinai. Netgi nereikia jokio substrato – auga ten, kur gali džiaugtis drėgme ir mašalais.
Ant uolų auginamos tuklės
Daug tuklių rūšių auga drėgnose nederlingose pievose, šlapynėse, kai kurios – pelkėse. Tuklės neturi išvystytos šaknų sistemos, todėl pasirenka vietas kur gali nesunkiai savo gležnomis šaknimis įsitvirtinti substrate.
O nuo ko pradėti auginti namuose?
Tuklės gali būti ir nesunkiai užauginamos, tačiau tuo pačiu netrūksta ir įnoringų jų rūšių. Kai kurioms jų reikia tam tikros temperatūros, drėgmės, sauso ir drėgno periodo kaitos… Bet yra nemažai rūšių, kurios gali augti bet kuriame bute. Jeigu atsižvelgtume į žiemos metu namuose išsausėjusį orą, kas daugumai augalų tikrai ne dovanėlė, tai tuklėms tai gali priminti Meksikos vasaros klimatą (tik mažoka šviesos). Todėl vasaros metu reikia stengtis joms duoti kuo daugiau drėgmės, laistyti, skirti daugiau dėmesio, na, o atkeliavus žiemai galima padėti ant palangės, mažiau laistyti ir jos sau ramiai suformuos žiemines skroteles, belaukdamos pavasario. Žieminės būna netgi gražesnės.
Pradėti reiktų nuo kuo paprastesnės priežiūros reikalaujančių rūšių. Tokios, pripažintos visame pasaulyje yra dvi – Morano ir Ehlers tuklės. Abi jos kilusios iš Meksikos, pagal skrotelės dydį esančios kažkur per vidurį tarp nykštukinių ir didžiųjų rūšių. Šios rūšys gerai dauginasi, yra neišrankios aplinkos sąlygoms, temperatūrai, aplinkos drėgmei. Jas augina net daugelis šiltnamių ūkių kaip natūralias ir ekologiškas kenkėjų gaudymo priemones. Morano ir Ehlers tuklių pasiūla pasaulyje yra gana didelė, o kaina nėra aukšta.
Ar tukles įmanoma užsiauginti iš sėklų?
Vabzdžiaėdžių augalų sėklos yra neįtikėtinai smulkios – tuklių sėklas paimti netgi su adata ganėtinai sudėtinga. Tad patarčiau auginti iš padaugintų vegetatyviškai. Pats auginau iš sėklų, tačiau tai užtruko kelerius metus, o rezultatas nebuvo toks kokio tikėjausi. Galima sodinukų rasti augalų parduotuvėse, tačiau jų atveža nedažnai, įvairiuose augalų mėgėjų forumuose ar atsisiųsti iš užsienio. Ne visos jų transportatyvios, tačiau yra ir labai patikimų bei atsparių rūšių.
Kaip tada pasidauginti tuklių vegetatyviškai?
Tai daugiamečiai augalai, kurie sudygę iš sėklos pradžioje auga labai lėtai. Tačiau suaugusi skrotelė ima gali būti padauginta labai greitai.
Labai paprastas vegetatyvinis dauginimas lapais. Atsargiai atplėšus skrotelės apatinį lapelį ir padėjus ant drėgnų kiminų ar įsmeigus į drėgną perlitą, jau po mėnesio turėsime skrotelę dydžiu prilygstančia kelių metų sėjinukui.
Gyvuose kiminuose lapais dauginamos Morano tuklės
Galima dauginti tukles ir dalinant suaugusią skrotelę. Žydintys, subrendę augalai dažniausiai po žydėjimo ima sparčiai auginti dukterines skroteles arba pati nužydėjusi lapų skrotelė suskyla į keletą. Belieka jos dalis tik pasodinti atskirai.
Kokie tuklių priežiūros ypatumai?
Pirmiausia reiktų išsiaiškinti, ar jūsų turima rūšis augdama natūraliai turi ramybės periodą ar ne. Ir pasistegti sudaryti atitinkamas sąlygas namie. Augančios visus metus tuklės auginamos nuolatos vienodose sąlygose. Turinčios ramybės periodą keletą mėnesių per metus laikomos arba vėsiau, arba sausiau – priklausomai nuo to, iš kokios geografinės platumos kilusi rūšis.
Tuklės nėra tokios jautrios aplinkos drėgmei, kaip kitų vabzdžiaėdžių augalų rūšys, joms gali būti ir sausiau. Vienas iš svarbiausių dalykų, priežiūros ypatumų tas, kad joms reikėtų puraus, laidaus vandeniui, tačiau tuo pačiu drėgmę kaupiančio substrato. Kadangi maistą jos susigaudo iš savo aplinkos, todėl substrate turi būti kuo mažiau mineralinių medžiagų. Pradedantiesiems tuklių augintojams patarčiau rinktis durpes, perlitą. Jokiu būdu netręškite!
Substratas aktyvaus augimo metu turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias, taigi, po vazonėliu esančiame padėkliuke turėtų būti bent centimetro storio sluoksnis minkšto vendens. Kiek sausiau galima tukles laikyti jei jos žiemoja ir jau išaugino žiemines skroteles. Tada pakanka kartą-du per savaitę perlieti substratą minkštu vandeniu.
Vanduo skirtas laistymui turi būti be jokių priedų, filtruotas. Jeigu tokio neturite, užvirinkite paprastą vandenį, palaukite kol atšals ir nusistovės ir laistykite viršutinėje virdulio dalyje esančiu vandeniu. Daugelis vabzdžiaėdžių augintojų, jei turi galimybę, renka lietaus vandenį, tirpina sniegą.
Tik augančios puriame, laidžiame orui ir vandeniui, beveik neturinčiame maisto medžiagų ir nuolat drėgname substrate, tuklės augs sparčiai ir dailiai, kasmet (ar kelis kartus metuose) džiugindamos jus žiedais.
Tuklių rūšys
DIDŽIOJI TUKLĖ (Pinguicula gigantea) – pati didžiausia pasaulyje auganti tuklė.
Vasarinė skrotelė (kairėje viršuje), žiemos žydėjimas (dešinėje viršuje), besiskleidžiantis žiedas iš arti, žieminė skrotelė (dešinėje apačioje)
EHLERS TUKLĖ (Pinguicula ehlersiae) – pavadinta atradėjos Renate Ehlers vardu
Vasarinis žiedas iš arti, vasaros pradžios skrotelė (dešinėje viršuje), vidurvasario skrotelė (kairėje apačioje), žieminė skrotelė (dešinėje apačioje)
MORANO TUKLĖ (Pinguicula moranensis) – pavadinimas kildinamas iš vietovės, kur šios tuklės atrastos, – iš Minos de Moran (Meksikoje)
Žieminė skrotelė (kairėje viršuje), vasarinio žydėjimo pradžia (dešinėje viršuje), vasarinio žydėjimo įkarštis (apačioje)
JAUMAVO TUKLĖ (Pinguicula jaumavensis) – pavadinimas kilęs nuo Jaumavo provincijos Meksikoje
Jaumavo tuklės vasarinės skrotelės ir žiedas iš arti
LAU TUKLĖ (Pinguicula laueana) – meksikiečių kolekcininko A. Lau garbei pavadintas augalas
Iš kairės į dešinę: rudeninė, žieminė ir vasarinė skrotelės
MOKTEZUMOS TUKLĖ (Pinguicula moctezumae) – pavadinimas kilęs nuo Moktezumos upės Meksikoje, kurios pakrantėse šis augalas rastas
Moktezumos tuklės žiedas ir augalai
