Nežinau, ar čia džiaugtis, ar nelabai, bet sezoniškumas mūsų krašte gamtininkams yra tikras iššūkis. Pavasarį atsibudusi gamta labai skuba per mažiau nei pusmetį viską suspėt ir vėl susiruošti žiemos miegui. Tada tiesiog nebespėji visko aplėkti, visko pamatyti. Bet štai ateina šaltasis metų laikas, gamta įminga, ir prasideda liūdnos, nuobodžios dienos.
Bet yra, nors ir nedaug, augalų, kurių galime ieškoti ir žiemos metu. Vieni tokių – ištisus metus žaliuojančios kalnarūtės, nedideli kalnų papartėliai, čia prisitaikę augti sau pažįstamose augimvietėse. Kalnarūtes įprastai galime aptikti ant mūrinių ir akmeninių tvorų, taigi didžiausia tikimybė jas sutikti – senų kapinių akmeninės tvoros, senų malūnų, dvarų griuvėsiai.
Turime tris rūšis: šerinę (Asplenium trichomanes), mūrinę (Asplenium ruta-muraria) ir žaliąją (Asplenium viride) kalnarūtę. Kiekvienos rūšies – tik po kelias augimvietes, dažnai nutolusias viena nuo kitos ko ne per šimtą kilometrų.
Žinodamas, kur jų reiktų ieškoti, aplankiau keletą vietų. Deja, nieko neradau. Bet apie paieškas – kitame pasakojime. Dabar noriu trumpai papasakoti susipažinimo su visomis trejomis rūšimis istoriją.
Į „Kalnarūčių žygį” išsiruošėme vasario 16 dieną, todėl suprantama, kad pasakojimas kiek pavėluotas, bet anksčiau jam nepavyko prisiruošti. Visos dienos kelionė beveik per visą Lietuvą nuo sostinės iki pat šiaurės. Nors apvažiuoti tereikėjo tris taškus, bet atstumas tarp jų gavosi ne toks jau mažas.
Pirmoji – šerinė kalnarūtė Traupio miestelyje. Čia jį auga ant senos akmeninės kapinių tvoros, ir tik tam tikroje jos dalyje. Šiems augalams nelabai patinka tiesioginiai saulės spinduliai, jie kalnarūtes tiesiog nudegina. O štai šiaurinėse akmeninių statinių pusėse papartėliai jaučiasi gerai. Tarp akmenų užsilaikanti drėgmė be tiesioginio saulės spindulių poveikio taip greitai neišgaruoja. Tokios sąlygos kalnarūtėms patinka.
Antroji – mūrinė kalnarūtė Svėdasuose. Taip pat panašiose sąlygose, taip pat tik dalyje tvoros perimetro.
Iki trečiosios vietos teko dar toliau pavažiuoti į šiaurę. Žalioji kalnarūtė įsikūrė Kavolių kaimelio kapinėse.
Visose trijose vietose papartėliai augo gana gausiai. Atrodė, kad jiems patinka jų aplinka. Keista ir gaila, kad taip pasipuošusios ne kiekvienos Lietuvos kapinaitės. Dar liūdniau, kai kaimo bendruomenės išardo senas tvoras, užuot jas suremontavusios, ir vietoje jų pastato šiuolaikiškas tinklines.
Taigi, „nedidelis”, apie 530 km pirmyn-atgal pasivažinėjimas ir pažintis su nuostabiais visžaliais paparčiais.
Ir pabaigiai šiek tiek informacijos augalų kolekcionieriams. Kalnarūtės – ne jonpaparčiai, persodinimui nepasiduoda. Nereikia bandyti pešti kad ir mažyčio surasto augaliuko iš mūro sienų ir bandyti jį pasisodinti vazonėlyje. Kalnarūčių rizoidai labai gležni, sulendantys į mažiausius mikroskopinius plyšelius. Nutrūkus jiems, augalas pasmerktas žūti. Vienintelis patikimas būdas išsiauginti kalnarūtes iš sporų. Tam tereikia nedidelio sporifikuojančio lapelio gabalėlio. Ne, ne, ne viso lapo, tik nedidelės jo dalies. Joje sporų bus tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių. Sporas paskleidus ant drėgno substrato ir laikant drėgnomis sąlygomis pavėsyje, tikėtina, kad susiformuos polaiškiai, o iš jų, periodiškai esant judančio vandens aplinkoje, susiformuos ir nauji kalnarūčių augalai.
O dar geriau, atsikratyti įpročio viską tempt iš laukinės gamtos į savo kiemą, gaišti laiką bandant tuos augalus prisijaukinti. Geriau palikti juos ten, kur jie auga ir skirti laiko patikrinti kuo daugiau įmanomų augimviečių, o radus – užfiksuoti kad ir iNaturalist programėlėje.
Jogaila Mackevičius
