Šiais metais Pasaulinę pelkių dieną atšvenčiau kaip niekad aktyviai. Šventinis buvo visas savaitgalis. Pirmiausia, šeštadienį pavyko sudalyvauti Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo bei Gražutės regioninio parko organizuotame renginyje Zarasų krašte. O sekmadienį, vasario 5 dieną, susiorganizavome „uždarą vakarėlį” – ekskursiją po Snieginio telmologinį draustinį su Andrejumi Gaidamavičiumi.
Tikrai neturiu tikslo čia perpasakoti visų gido pasakojimų, bet pamatėme ir išgirdome daug. Ir pažiūrėjome į žiemos miegu apsimestinai miegantį skruzdėlyną, ir paragavome islandinės kerpenos, ir po sniegu paieškojome alpinės šiurės.
Automobilius palikome netoli Karosinuko ežero, bet jis nebuvo pirmas, su kuriuo susipažinome. Pirmasis sutiktas draustinyje – nedidukas, žemėlapiuose vardu nepažymėtas ežeras Svajoklis. Reiktų iškart pastebėti, kad draustinio ežerai sužymėti nelabai stropiai dažniausiai naudojamuose žemėlapiuose – tiek google, tiek maps.lt.
Nuo Svajoklio, per užpelkėjusį jo kampą priėjome prie Gilučio. Tai taip pat vienas iš mažųjų draustinio ežerėlių.
Toliau – du Varliniai ežerai. Vieną jų žemėlapiai klaidingai pristato kaip Versminį. Abu Varlinius su pelkės. Būtent vieno jų pakrantėse aptikome ir beržą keružį.
Ir galiausiai – labai įdomus, vasarą išnykstantis, Švelnusis ežeras. Po žiemos jame būna vandens, bet vidurvasarį jis išgaruoja. Tada čia renkasi briedžiai parupšnoti sausumoje styrančių vandens lelijų lapų ir šakniastiebių.
Jei iki šiol mūsų maršrutas buvo labai vingiuotas tarp ežerų, tai nuo Švelniojo ežero mes beveik tiesiąja patraukėme link didžiausio draustinio ežero – Snieginio. Jo vardu pavadintas ir visas draustinis.
Viso draustinyje yra septyni ežerai, daugumos jų krantai apipelkėję. Ne veltui ir draustinis telmologinis.
Snieginio ežere aplankėme Snaigės kyšulį, kuriame auga keletas gailių – lietuviškų rododendrų – krūmų, žydinčių žiemos sezono metu, arba vėlai rudenį, arba anksti pavasarį, dar sniegui nenutirpus, o kartais – ir per žiemos atodrėkius. Ko šie augalai tikisi skleisdami savo žiedus tokiu metu, neaišku. Matyt tai bus kažkokia mutacijos sukelta fiziologinė anomalija.
Paskutinysis ežeras – Karosinėlis, taip pat išlaikantis draustinio pelkėtų pakrančių tradiciją. Prie jo, sako, auga ir nariuotosios ilgalūpės. Norėtųsi čia apsilankyti ir vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje.
Per pelkes ir aplink ežerus bei miško keliukais sniegu nuklampojome apie dešimt kilometrų.
Na, o po žygio – vakaronė prie laužo netoli Januliškio esančioje poilsio aikštelėje Peršokšnos pažintiniame take.
Jogaila Mackevičius