Tarptautinės pelkių dienos data yra fiksuota, todėl neretai ji išpuola savaitės viduryje. Tada patys nekantriausi švenčia savaitgalį prieš, būna ir sugebančių atšvęsti savaitės viduryje – tada, kada šventės išpuola, bet dauguma renginius organizuoja savaitgalį po, ir dar atsiranda bent keletas tokių, kurie šventę nusikelia dar vienai savaitei. Taigi, beveik visada būna trys šventiniai savaitgaliai.

Jau ne pirmus metus bandau prieš pelkių dieną surinkti visus renginius ir pasidalinti šia informacija su skaitytojais. Atrodytų, paprasta užduotis. Išsiunti paklausimus, sulauki atsakymų, apibendrini – ir informacija paruošta. Bet realybėje tai kiek kebliau. Ne visi, oi ne visi atsiunčia tą informaciją. Tada tenka naršyti po socialinius tinklus ir gaudyti kiekvieną renginį. Bet galiausiai šios paieškos baigiasi ir renginiai vienas po kito „sugula” į vieną pranešimą. Taip buvo ir šiemet.

Tada skaitytojams belieka tik išsirinkti arčiausiai savęs ar labiausiai suintrigavusį kvietimą…

Šiemet papasakosiu apie du tokius renginius, kuriuose teko sudalyvauti. Pirmasis – Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo bei Gražutės regioninio parko organizuota šventė Zarasų krašte, antrasis – Musekautas.lt ir draugų žygis Snieginio telmologiniame draustinyje. Taigi, pradėkime nuo pirmojo…

Vasario 4 dieną, 10:30 val. renginio dalyviai rinkosi Degučių pažintinio tako pradžioje. Čia visus pasitikęs Gražutės regioninio parko grupės patarėas Vytautas Eidėjus papasakojo, kur esame, supažindino susirinkusius su dienos programa. Pradėjome kelionę Degučių pažintiniu taku nuo Samanio ežero. Tai – trumpas 2 km aštuoniukės formos takas, vingiuojantis Degučių kraštovaizdžio draustinyje. Take įrengta 14 stotelių su pažintinėmis lentelėmis bei stendais.

Turbūt geresnę vietą susipažinti su pelkėmis būtų sunku atrasti. Trumpame take yra dvi skirtingų tipų pelkės – aukštapelkė ir žemapelkė. Į abi jas nutiesti medinių lentučių takai, todėl pelkėse galima apsilankyti nesušlampant kojų net tinkamai nepasiruošus tokiai išvykai. Taigi, per valandos – dviejų kelionę galima pamatyti ir palyginti abiejų tipų pelkių panašumus ir skirtumus.

Pirmąją priėjome aukštapelkę. Informacinis stendas prie pelkės ir informacinės lentelės su QR kodais pačioje pelkėje leis nesunkiai susipažinti su jos augmenija. Lentučių takas eina maždaug iki pusės pelkės ir baigiasi ties akivaru, kuriame yra skendenių. Tiesa, kokios rūšies, taip ir liko neaišku. Tam reikėtų apsilankyti čia liepos viduryje.

Neaišku liko ir kokios pelkinės orchidėjos yra šioje aukštapelkėje – tą reiktų patikrinti birželio pabaigoje. Bet faktas, kita tradicinė augalų kompanija čia tikrai yra susirinkusi – saulašarės, gailiai, liūnsargės, spanguolės.

Apžiūrėję aukštapelkę, toliau patraukėme pažintiniu taku link žemapelkės. Pakeliui yra atsišakojimas į Degučių piliakalnį, bet jo lankymą palikome kitam kartui. Dienotvarkė buvo tikrai įtempta: kiek daugiau nei pusantros valandos tebuvo skirta pelkinėjimui gamtoje.

Mums beeinant tolumoje pasigirdo krūmapjovių „riaumojimai”. Reiškia, antroji pelkė buvo kažkur netoliese. Tuoj priėjome ir į ją vedantį medinių lentučių taką, vingiuojanti po visiškai kitokį biotopą. Šaltiniuotos žemapelkės prieigos buvo apaugusios mišku, po to – siaura kadagių juosta, ir pagaliau ji, nendrėmis ir jaunais medeliais apaugusi žemapelkė.

Čia mus pasitiko Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondiečiai Jūratė Sendžikaitė ir Nerijus Zableckis. Po trumpos sveikinimo kalbos visi dalyviai buvo pakviesti prie laužo pasivaišinti arbata ir lengvais užkandžiais, bei nieko nelaukiant pasijungti į talką. Buvo kertami jauni medeliai ir nendrės, o talkininkai juos rinko į krūvas ir tempė už pelkės ribų. Taip pelkėje buvo atveriamos erdvės nuo apaugimo, gerinamas jos apšvietimo ir hidrologinis režimas.

Kadangi šią žiemą iškrito sąlyginai daug sniego, jis ne kartą buvo pratirpęs, supuolęs, tai pamatyti ką nors iš orchidinės jos augalijos buvo praktiškai nebeįmanoma. Aptikau tik vieną vienintelę raudonąją gegūnę.

Talka neprailgo. Atrodo, tik pradėjome, o jau metas buvo baigti ir keliauti toliau – pusę pirmos mūsų laukė pietūs Antalieptiės basųjų karmelitų vienuolyne. Tad kiek pasirinkę medžiagos lesyklėlių gamybai, nuskubėjome atgal pažintiniu taku link automobilių. Bet prieš išsilakstant iš pelkės – bendra dalyvių nuotrauka:

Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas, baigtas statyti 1760 metais, dabar tikrai yra ne pačios geriausios būklės. Nenuostabu, jis pergyveno ne vieną transformaciją. Bet tikėkimės, kad kada nors ateis ir jam nauji atgimimo laikai.

Papietavę, pasivaikščioję vienuolyno koridoriais ir rūsiais, patraukėme į Inovatorių slėnį, kur mūsų laukė Jūratės Sendžikaitės paskaita „Susipažinkime: Lietuvos pelkės ir pelkininkystė”.

Auditorijai buvo pristatyta situacija apie Lietuvos pelkes ir durpynus. Daugelis klausytojų pirmą kartą išgirdo ir sužinojo, kad, pasirodo, durpynas – tai bent kokia vieta, kur durpių sluoksnis yra 30 cm ir daugiau. O ta vieta, kur durpės kasamos, dar vadinasi ir durpių karjeru. Taip pamažu perėjome prie ūkininkavimo pelkėse – pelkininkystės – sąvokos ir pagrindų.

Pelkininkystė – klimatui palankus natūralių ir atkurtų pelkių ūkinis naudojimas, apimantis:

  • pelkinių augalų produkcijos paruošą;
  • natūralioms pelkių buveinėms būdingo hidrologinio režimo palaikymą ir (ar) atkūrimą;
  • durpėdaros skatinimą;
  • pelkių biologinės įvairovės apsaugą siekiant užtikrinti pelkių ekologinį stabilumą.

Ūkininkai, pasitelkę pelkininkystės principus, turi realią galimybę sumažinti neigiamą durpiniuose dirvožemiuose vykdomos ūkinės veiklos poveikį klimatui ir išsaugoti išlikusią durpių klodo storymę. Užsienio šalyse nendrių, viksvų, alksnių, kiminų ir kitų pelkinių augalų biomasė vertinama kaip atsinaujinantys ištekliai, kuriuos galima naudoti pašarų, naujos kartos ir tradicinių statybinių medžiagų (konstrukcinių, garso ir šilumos izoliacinių plokščių, izoliacinių užpildų, nendrinių stogų dangos ir kt.) gamybai, energetinėms reikmėms (biodujų gamybai, tiesioginiam deginimui biokuro katiluose), maisto ir farmacijos pramonėse (spanguolės, saulašarės), amatininkystėje ir kitose srityse.

Paskaitos laikas buvo skirtas ir pelkininkystės produktų parodos apžiūrėjimui.

Ir tai dar ne viskas. Toliau dalyviai pasidalino į dvi grupes. Vieni domėjosi, kaip gaminamas popierius iš pelkių augalų, kiti ėjo patys gaminti lesyklėlių ir talkos pelkėje metu surinktos medžiagos.

Apie „pelkinio popieriaus” gamybą mums papasakojo Stembridge mokyklos Vilniuje biologijos-chemijos mokytoja Natalja Grom. Viskas ganėtinai paprasta. Prisipjauname sausų nendrių, jas susmulkiname ir pamerkiame į vandenį. Kiek pabrinkusias suplakame paprastu virtuviniu mikseriu, kad gauta biomasė vandenyje būtų kuo tolydesnė. Tada imame tinkliuką, įspraudžiame į tarp dviejų rėmelių ir pasemiame tos biomasės. Semiame tik vieną kartą – tik taip sluoksnis pasiskirsto tolygiausiai. O tada per keletą kartų nuspaudžiame vandens perteklių sausomis medžiaginėmis skiautėmis kol nendrių biomasės sluoksnis atšoka nuo tinkliuko. Belieka gautą lakštą išdžiovinti ir turime „nendrinį popierių”.

Taip galima pagaminti ne tik lygius popieriaus lakštus, bet, pasirenkant atitinkamos formos tinklelius, ir įmantresnius gaminius – puodelius, dubenėlius, maišelius.

Kiekvienas norintis galėjo pasigaminti savo „nendrinio popieriaus” lapą.

Grupei taip pat buvo pademonstruoti piešiniai ant nendrinio popieriaus.

Kitai grupei vadovavo Inovatorių slėnio meistras Zenonas Striška. Iš prikirstų medžių buvo gaminamos lesyklėlės, kurių stogeliai dengiami iš surištų nendrių.

Ir dar vienas svarbus, man iki šiol nematytas renginio akcentas. Visur tarp dalyvių zujo eskizavimo meistrai  ir fiksavo renginio akimirkas.

Puikus renginys – visapusiška edukacija! Dalyviai ne tik vieno žygio metu pamatė dvi skirtingas pelkių rūšis – aukštapelkę ir žemapelkę, bet ir sudalyvavo pelkės tvarkymo talkoje. Neabejoju, kai kam tai buvo pirmasis patyrimas. Sumaniai buvo integruotos pelkininkystės produktų parodos – jų praktinis ir meninis pritaikymas. Buvo ir teorinių žinių, ir praktinių užsiėmimų.

Jogaila Mackevičius
Jūratės Sendžikaitės, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos