Šiais metais buvo ne vienas sezono uždarymas. Jau atrodo, viskas, kelionės ir paieškos baigėsi. Ir vėl buvo sugalvojama kažkas naujo. Taigi, dar vienas toks „pasispardymas” gruodžio pirmoje pusėje.
Gruodžio 11 dieną, sekmadienį, sugalvojome padaryti lankstą per Lietuvą. Laukuose – 20-30 cm sniego. Bet kodėl gi nepaieškojus ofrių skrotelių Praviršulio tyrelyje? Iš tikrųjų, tai apgavo sinoptikų prognozės. Sniego buvo visai nedaug, o planuojant šią kelionę, prognozės sakė, kad bus pliusinė temperatūra ir net gi galimas lietus. Taigi, tikėtasi, kad sniegas nutirps. Deja, viskas pasisuko visiškai kita linkme. Jis ne tik nenutirpo, bet prisnigo dar labiau.
Tačiau jei jau kažkas suplanuota, turi būt įgyvendinta bet kokiu oru. Ir ankstyvą sekmadienio rytą pajudėjome iš namų Kauno link. Reiktų pasakyti, kad autostrada važiavosi kaip vasarą. Ji buvo nuvalyta, padruskinta, pasmėliuota. Bet vos nuo jos nusukus, kelias žymiai suprastėjo. Ir kuo arčiau Praviršulio, tuo važiavosi lėčiau.
Iki pelkės teko eiti ne tiesiausiu keliu per šabakštynus, o sukti aplinkui per proskyną.
Keli šimtai metrų, ir mes jau vietoje. Pirmasis, kuris mus pasitiko – briedis, dar ragų nenumetęs. Ilgai žiūrėjome vienas į kitą, kol pagaliau raguotasis nutarė neprasidėti, ir pasitraukė į mišką. Liko tik juodas taškas nuotraukos centre…
Pilkas dangus, baltas sniegas ir medžiai, apšarmojusios žolės – žieminėje pelkės panoramoje nėra nieko romantiško. Perėjome beveik visą pelkyną skersai. Patikrinome keletą taškų, deja ofrių skrotelių neradome. Panašu, kad pelkėse jos nepasirodo prieš žiemą. Artėjantis pietinis ciklonas per valandą kitą turėjo visiškai pradanginti mūsų patikros pėdsakus.
Antrasis kelionės taškas – Dubravos rezervatinė apyrubė. Apie apsilankymą čia tiek žiemą, tiek vasarą jau buvo rašyta. Praėjome taku, pradėdami nuo pelkės ir baigdami sengire. Taip pat nieko romantiško. pelkėje – keletas saulašarės (greičiausiai apskritalapės) sėklojų, styrančių iš po sniego. Daugiau – jokių mums įdomesnių augalų. Nors Dubravos apyrubės pelkė labai skyrėsi nuo Praviršulio tyrelio. Tyrelyje viskas sutvarkyta, iškuopta, o Dubravoje nėra tvarkymosi nė pėdsako. Dar nuo pačio tako pravalomi krituoliai, bet kitur viskas vyksta be žmogaus įsikišimo. Įdomus kontrastas. Taigi, pamažu, paskaitinėdami stendų įrašus, praėjome visą pažintinį taką ir keliu sugrįžome prie automobilio.
Trečiasis taškas – Degsnės maumedynas. Pietinis ciklonas pradėjo reikštis jau antroje Dubravos pažintinio tako dalyje. Kol pasiekėme Degsnės maumedyną, jis visai įsisiautėjo. Trumpas pasivaikščiojimas iki aukščiausio Lietuvos medžio virto tikru iššūkiu. Maumedynai atrodo nuostabiai visais metų laikais – tiek žaliuojantys, tiek be spyglių. Tik dabar buvo keblu pakelti akis į jų vainikus – snaigės bandė prasiskverbti visur.
Dar trumpam stabtelėjome prie Balbieriškio atodangos. Bet žemę su dangum maišė pūga, todėl net fotoaparato iš mašinos netraukiau. Akys užfiksavo vaiduokliškai pūgoje atrodantį Nemuno vingį, nuotraukoje tai tirų tikriausiai būti vien pilka makalynė.
Ir ilgas kelias namo, ne didesniu nei 70 km per valandą greičiu. Visos kelionės metu daugiau važiavome, nei ėjome pėsčiomis: Praviršulio tyrelyje – keli kilometrai, panašiai ir Dubravos apyrubėj, o Degsnės maumedyne – vos keli šimtai metrų. Užtai automobiliu sukorėme 505 km. Toks nelabai ekologiškas gavosi žygis, bet juk reikia ir žiemos metu kažkokių pramogų.
Jogaila Mackevičius
