Karantinas jau daugelį pribaigęs, tad vos tik buvo atlaisvintas judėjimas tarp savivaldybių, nedelsiant ėmėmės veiksmų…

Pirmasis buvo suplanuotas trijų taškų žygis: Pauolės pažintinis takas – Alionių telmologinis draustinis – Vyžuonų botaninis draustinis. Neklauskit, kas sąlygojo tokį maršruto pasirinkimą. Greičiausiai tik noras prasiblaškyti. Augalų, galinčių nudžiuginti šiuo metų laiku tikrai nedaug, o apie vabzdžiaėdžius augalus ar orchidėjas net pasvajoti neverta.

Mes net nepasivarginom pradėti žygi labai anksti, vis tik žiemos migio ir karantino įpročiai dar darė savo. Bet šiaip ne taip išjudėjom iš Vilniaus ir patraukėm Vilniaus apskrities sienos su Utenos apskritimi link. Pirmas maršruto taškas netoli Pauolios kaimo esantis pažintinis takas. Vilniaus rajone esanti Pauolia 1931 metais turėjo net 14 gyventojų, o 2011 metais jų beliko 3. Tad tikėtis magistralinio kelio iki šios gyvenvietės tikrai neverta. Bet pravažiuojama.

Vos 65 kilometrai ir mes jau vietoje. Artėjant prie pažintinio tako daugėjo greičiausiai melioracinės paskirties griovių kelio pakraščiuose. Be jų čia turbūt būtų neįžengiami pelkynai ir klampynės.

Pauolios pažintinį taką labai gražiai pristato portalas „Nesėdėk namuose“, bet nuo to laiko, kai buvo parašytas portale įrašas apie šį taką, matyt nemažai vandens Pauolios grioviais ir kanalais pratekėjo. Mums viskas pasirodė ganėtinai apleista.

Nors medinių lentučių takas dar laikėsi ir atrodė neblogai, su liepteliais tikras vargas. Apipuvę, slidūs, o kai kurie ir pusiau išvirtę. Matyt čia pasidarbavo ir bebrai su voverėm, kuriuos taip išgyrė „Nesėdėk namuose“.

Einant tą pusantro kilometro, kurį tęsiasi takas, pasigėrėjom žydinčiom baltažiedėm ir geltonžiedėm plukėm, blužnutėm, įprastom mėlynom žibutėm ir, žinoma, įspūdingais žalčialunkiais. Stengėmės nepaslysti. Na, net nežinau, kaip čia tuos įspūdžius labiau įvertinti – teigiamai ar neigiamai. Turbūt neutraliai ar net abejingai – nelabai sukėlė tas takas mums kažkokių emocijų.

Antrasis žygio taškas Alionių telmologinis draustinis su Alio ežeru. Alionių pelkė plyti Vilniaus ir Širvintų rajonuose, užima daugiau nei 2000 ha, didžioji jos dalis – plynraistinė aukštapelkė. Pelkėje du ežerai – Alys ir Pulimas. Prie pirmojo priėjimas labai neblogas, antrasis pasižymi klampiomis apylinkėmis.

Lekiant maksimaliu įmanomu greičiu keliuku aplink telmologinį draustinį pavyko užmatyti gana nedažnas ružavas žibutes. Reti augalai kelionės pradžioje dažnai verčia manyti, kad pamatysim ir daugiau ypatingų floros ar faunos atstovų. Deja, tai buvo saviapgaulė. Juodasis gandras mums nepasirodė, o paprastojo kardelio tikėtis net nebuvo galima šiuo metų laiku.

Privažiavę maksimaliai arti Alio ežero pirmiausia susiradom iki ežero vedančią liniją, kad eiti būtų lengviau. Žingsniuodami tarp švylių kupstų, retų gailių ir pelkinių pušelių ir besigrožėdami vis jaunėjančiom pušim, gana greitai pasiekėm ir patį ežerą. Artėjant prie jo buvo pakeltas dronas, apžvelgtos iš viršaus apylinkės.

Kadangi nieko ypatingo nei iš floros, nei iš faunos neužstebėjom, kelionė faktiškai buvo pirmyn iki ežero ir atgal, žvalgantis į šalis. Tad pasiekę ežerą ir kiek paėję paežere, pasukome atgal. Ir čia prasidėjo vargai vargeliai. Ėjome jau ne linija. Gailių sąžalynai čia tokie aukšti ir painūs, kad reikia turėti neblogą fizinį pasiruošimą, kad juos be vargo įveiktum. Tas kojų kilojimas vos ne keliais pasiekiant smakrą kelionę labai prailgino, o mus išvargino.

Gerai, kad iki trečiojo taško – Vyžuonų – nemažas kelio gabalas, beveik 80 kilometrų. Mašinoje visi spėjome atsikvėpti ir atgauti jėgas. Mūsų tikslas – Vyžuonų botaninis draustinis. Draustinio steigėja – Utenos miesto savivaldybė. Tai labai nedidelė saugoma teritorija, kurios plotas vos 5,6 ha. Didžiąją draustinio dalį sudaro pelkės.

Vyžuonų botaniniame draustinyje rasta 13 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, 3 grybų bei 5 gyvūnų rūšys. Remiantis Utenos rajono portalo duomenimis tai: vienalapis gedutis, dvilapis purvuolis, siauralapė gegūnė, mažalapė saulašarė, pelkinė laksva, širdinė dviguonė, raudonoji gegūnė, baltijinė gegūnė, dėmėtoji gegūnė, siauralapė gegūnė, nariuotoji ilgalūpė, pelkinė uolaskėlė, liekninis švylys, keturskiautis žvaigždinas, šakotasis sėdis, šiurkštusis grybliežuvis, smulkiauogė spanguolė, griežlė, švygžda, gervė, machaonas, didysis auksinukas.

Aplink draustinį negailestingai kertami miškai, kas anksčiau ar vėliau turėtų atsiliepti čia saugomai bioįvairovei.

Atvykę prie draustinio iškart pastebėjome, kad labai nedideliame plote sukoncentruotos labai įvairios bendrijos. Čia yra ir aukštapelkių, ir žemapelkių, ir tarpinio tipo pelkių bei užmirkusių miškų. Draustinio periferija juosia miškai. Kai kurie pelkių plotai gana eutrofikuoti, tankiai apaugę nendrėmis.

Apėjome visą draustinį jo pakraščiais. Klimpome žemapelkės ir užmirkusio miško sandūroje, smagiai klampojome aukštapelkėje. Deja, šiuo metų laiku žydėjimo labai mažai, todėl retaisiais augalais pasidžiaugti nepavyko.

Draustinio pakraštyje yra sukaltas medinis apžvalgos bokštelis. Kai kas neatsispyrė pagundai į jį užsiropšti. Nors panorama nuo bokšto viršūnės neatsiveria itin stulbinanti.

Turint omeny, kiek Raudonosios knygos augalų atrasta draustinyje, jame tikrai vertėtų apsilankyti gegužraibinių augalų žydėjimo metu.

Kelionės po pelkes per dieną visada išvargina, todėl prieš patraukiant atgal link sostinės, dar pavakarojome sodyboje prie Vyžuonų.

Jogaila Mackevičius
Arūno Leipaus, Giedriaus Gervio, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos