Duoklė gamtai.

Besigėrintys nuostabiais Lietuvos gegužraibinių augalų – orchidėjų žiedais retai kada pagalvoja, jog tai, ką matome dabar, yra rezultatas to, kaip tos gamtinės teritorijos buvo prižiūrimos ir naudojamos (ar nenaudojamos) per ilgus amžius iki mūsų.

Ilgą laiką žmonių gyvenimas buvo visiškai priklausomas nuo šieno ir pievų. Be šių „saulės baterijų“ nevažiavo arklių transportas, o pieno produktai buvo vienas iš pagrindinių baltymų šaltinių. Buvo ganoma ir šienaujama visur, kur tik įmanoma – stačiuose šlaituose, pelkėse… Bet viskas kinta. Pavyzdžiui, mes jau nelaikome karvių, nes papraščiau nusipirkti pieną, pamelžtą pramoniniuose pienininkystės ūkiuose, o transportas varomas naftos produktais. Prie naujos tvarkos prisitaiko ir gamta – vidutinėse platumose nešienaujamos pievos ir žemapelkės palaipsniui apauga aukšta žole, vėliau – krūmais ir medžiais ir galiausiai tampa mišku. Kartu su pievom nyksta ir pievų augalai.

Šiandien pabandžiau pristabdyti laiką ir atitolinti tai, kas neišvengiama, mažame fragmentėlyje.

Pievinio plaurečio augimvietė – iki ir po. Tokia nedidelė duoklė gamtai ir mėgiamiems augalams.

Lauksiu žiedų kitą vasarą…

Mindaugas Ryla