Dauguma stambesnių vabzdžiaėdžių augalų auginami atskiruose, „individualiuose “ vazonuose ar induose. Taip pat galima atskirai auginti ir smulkiuosius. tačiau jų priežiūra šiek tiek sudėtingesnė. Dažniau reikia pasirūpinti, kad augalui nepritrūktų vandens, neperkaistų mažame vazonėlyje esančios jo gležnos šaknys. Mažoje ekosistemoje (jei taip galima pavadinti vazoną su substratu ir augalu) dažnesni ir ryškesni sąlygų pokyčiai, kas vabzdžiaėdžiams augalams nelabai patinka.

Kad išvengti tokių papildomų ir galbūt bereikalingų rūpesčių, galima susikurti didesnę dirbtinę sistemą – mini pelkutę. Tiesiog ant palangės.  Jokių durpinių substratų mišinių naudoti neverta. Plačiame inde juose prasčiau (ne taip tolygiai) pasiskirstys drėgmė, o ir pats substratas greičiau sukris nuo savo paties svorio. Belieka gyvi kiminai. Atmintina, kad kai kurios jų rūšys yra saugomos ir jų rinkti natūraliose augimvietėse negalima, kaip ir negalima rinkti visų augalų saugomose teritorijose. Geriausia tai padaryti, jei žinome vietą, kur vyksta dirbtina ekosistemos kaita, pavyzdžiui kelio tiesimas, statybos darbai, kraštovaizdžio keitimai. Jei tokiuose plotuose yra kiminų, galime drąsiai pulti juos gelbėti, parsinešti namo ir komponuoti dirbtines pelkines sistemas – juk jie vis tiek būtų sunaikinti.

Taigi, prisirenkame kiminų, stengdamiesi jų labai nesutaršyti, ir sudedame juos į plokščią plastikinį (kitokie čia nelabai tinka) dubenį su gausiomis skylutėmis dugne. Tikrai kartu su kiminais parsinešim ir viržių, spanguolių, viksvų. Neskubėkime šių augalų pašalinti – jie dar labai pravers mums stabilizuojant šią dirbtinę ekosistemą. Kodėl? Prisiminkime, kad vabzdžiaėdžiai augalai auga skurdžiuose dirvožemiuose, neturinčiuose azoto bei kitų maisto medžiagų. Natūraliai pelkėje maisto medžiagos išplaunamos lietaus ar gruntinių vandenų. Dirbtinėje mažoje pelkutėje ilgainiui ima skaidytis apatinis kiminų sluoksnis, prikrenta visokių vabzdžių, sraigių, šliužų – jie irgi ima pūti. O atsilaisvinusių maisto medžiagų niekas neišplauna, nepašalina.

Čia mums ir pagelbės tie kiti augalai, kurie saikingai augdami mūsų pelkėje sunaudos azoto, fosforo perteklių, tuo užtikrindami kuo natūralesnes sąlygas vabzdžiaėdžiams. Taigi, palikime visas spanguoles, viksvas taip, kaip jos buvo užaugusios kiminuose. Pašalinti jas vertėtų (arba perkelti kitur) tik jei jos darko bendrą kompozicijos vaizdą ar labai išsikeroja.

Nors natūraliai neauga pelkėje, tačiau dirbtinomis sąlygomis neblogai joje prisitaiko smulkiažiedė Lietuvoje auganti orchidėja – Šliaužiančioji sidabriukė.

Spanguolės, kartais pasitaikančios bruknės, meškauogės, viksvos, viržiai irgi labai pagerins azoto apykaitos substrate (kiminuose) stabilumą. Kartais gali įsimaišyti ir kokia pušelė ar beržiukas, suteikdami ypatingą akcentą mūsų kompozicijai. Jei dar pavyktų pražysti spanguolėms ir užmegzti uogas – tai rudeniop vaizdas būtų tiesiog fantastiškas.

Atrodo, nieko nėra paprasčiau – lopinėlis kiminų plastikiniam indelyje.  Po indu dedamas padėkliukas (irgi plastikinis), kuriame nuo šiol visada turėtų būti minkšto (geriausia lietaus) vandens. Tai – pagrindinė nuolatinės priežiūros taisyklė.

Antroji, nemažiau svarbi, yra naktinės gaivos padidinimas. Tiesiog vakarop, kai saulė jau nebešviečia taip stipriai, apipurkškime visą pelkute vandeniu. Apipurkšti reikia taip, kad smulkūs vandens lašai laisvam kritime sudrėkintų jos paviršių. Purkšdami stenkimės nesudaryti nei oro, nei vandens lašelių srovių.

Štai ir visa nuolatinė priežiūra. Belieka pasodinti mūsų norimus vabzdžiaėdžius augalus.

Be jokios abejonės, geriausia tam tinka saulašarės. Galima įkomponuoti vieną kitą pavienę tuklę, jautrųjį musėkautą. Kompozicijai pasirinkti geriau smulkius augalus. Juos galima sodinti po vieną ar grupėmis ir net gi kuokštais. Pati sodinimo procedūra be galo paprasta – praskiriami kiminai ir augalo šaknys pamažu nuleidžiamos į susidariusį plyšį. Kiminai švelniai suglaudžiami. Augalas pasodintas.

Kuo vėsesnės bus naktys, tuo lėčiau, bet gražiau vystysis pelkė. Nes kai ir dieną, ir naktį būna per daug šilta, kiminai auga labai sparčiai, būna reti, netrunka užgožti smulkesnius, lėčiau augančius augalus.

Čia prisideda dar viena (nors ir nekasdienė) priežiūros taisyklė – kiminų „šienavimas“. Jei savo pelkutę laikysime lauke, greičiausiai kiminai augs tankia danga ir pamažu, kiti augalai spės augti kartu su jais. Bet jei indas bus laikomas kambaryje, kiminų augimo greitis gali mus labai nustebinti.  Karts nuo karto juos teks sudrausminti – kokį karta kitą per vasaros sezoną.

Peraugę kiminai paslėpė tiek saulašares, tiek ir smulkias orchidėjas

Kai akivaizdžiai mūsų vabzdžiaėdžiai augintiniai ims slėptis po kiminais, imame paprastas žirkles ir labai atsargiai imame kiminus „šienauti“, t.y. kirpti jų viršūnes.

Tai reikia daryti labai pamažu ir atsargiai – negalima pažeisti nei vabzdžiaėdžių, nei juos lydinčiųjų augalų šaknų.

„Nušienautos“ pelkutės paviršius akivaizdžiai suplokštėja. Jis tikrai nebus toks dekoratyvus, kaip kad ką tik buvo prieš šią procedūrą, tačiau samanos netruks ataugti ir viskas taps taip kaip buvę.

Nepamirškime po šios procedūros pelkutę  nupurkšti. Atsargiai, be jokių staigių oro ar vandens srovių – mažais lašeliais. Štai ir visi vargai.

Taip mūsų suformuota kompozicija gali sėkmingai augti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Žiemą jai reikėtų šiek tiek išskirtinesnių sąlygų. Žinoma, jei kompozicijai panaudojome mūsų krašto augalus, mes galime visą indą sėkmingai palikti per žiemą lauke. Pavasarį jame turėtų atsigauti prie mūsų žiemos sąlygų pripratę augalai.

Jei buvo naudojami tropiniai augalai, žiemos metu pelkutę reikia laikyti šiltai (apie +18°C), gerai būtų ją papildomai apšviesti nekaitriomis lempomis taip, kad bendras dienos ilgis būtų apie 12 valandų.

Šiek tiek šiltesnėse klimato zonose augančių vidutinių platumų augalus reikėtų per žiemą laikyti šviesioje patalpoje, esant 0 – +5°C temperatūrai.

Visos ekologinės gudrybės čia ir baigiasi. Belieka tinkamai pasirinkti ir pasodinti augalus. Keletas pavyzdžių su saulašarėmis:

Drosera capensis ir D. dielsiana

Drosera rotundifolia – apskritalapė saulašarė šalia šliaužiančiosios sidabriukės

Drosera capensis kuokštelis pelkės „pasienyje“

Nepaisant to, kad tokioms kompozicijoms geriausiai tinka saulašarė, labai vertėtų paeksperimentuoti ir su kitais augalais – tuklėmis, gal net gi ąsoteniais. Kažkokių griežtų taisyklių čia nėra – mums arba iškarto pasiseks sudaryti ekologiškai stabilią ir estetiškai patrauklią kompoziciją, arba mes ją turėsime patobulinti.

Ateityje galbūt apžvelgsime ir daugiau tam tinkančių vabzdžiaėdžių augalų ir „pelkės pagalbininkų“ rūšių. O pradėti reikia nuo paprasčiausių…

Jogaila Mackevičius