Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Kaip žinia, daugelis įmonių, organizacijų, projektų, svetainių turi savo logotipą – simbolį ar piešinį, atspindintį vykdomą veiklą, teikiamą informaciją, tikslus.

Gal Musėkautas irgi neturėtų būti išimtis? Ankstesniame svetainės šablone simbolio vietoje buvo „prakąstas obuolys”. Jis nieko bendro neturėjo ir negalėjo turėti su svetainės tematika, bet tuomet naudotas Librio šablonas tokį logotipą turėjo, o jo nesuderintas pakeitimas būtų buvęs autorinių teisių  pažeidimas. Ir puikavosi tas obuoliukas svetainės viršuje – nei į temą, nei prie idėjos. Naujasis šablonas šiuo požiūriu neutralesnis.

Kadangi esu prastas piešėjas, o šį svetainė  – ne komercinis projektas, tai nei logotipą galiu nusipiešti pats, nei jį užsisakyti. Vis gi turiu vilties, kad tokį simbolį galime sukurti drauge. O kadangi už lango žiema, vakarai ilgi, tai gal ir verta paskelbti konkursą „Svetainės logotipas”. Skaityti toliau…

Utricularia sp.

Pirmoji pažintis visada būna trumpa. Skendeniai – nedažnai sutinkamas vabzdžiaėdis augalas, auginamas mėgėjų kolekcijose Lietuvoje. Kiek dažniau kai kurias rūšis augina akvariumų mėgėjai, norėdami savo sukurtame povandeniniame pasaulyje užauginti žalią žemaūgė „pievelę”, o kai kurie tinka ir kaip laisvai plaukiojantys augalai.

Tokia nepopuliarumo priežastis turbūt labai paprasta. Skendeniai dažniausiai yra labai maži, neišvaizdūs, substrato paviršiumi besidriekiantys augaliukai. Antžeminiai jų organai – lapai – gali siekti tik pusę centimetro, žiedai dažnai išauga ant trumpų žiedkočių, yra nedideli. Nors žydintys skendeniai tikrai atrodo nuostabiai.

Pasaulyje žinoma apie 230 skendenių rūšių. Paplitę jie visame pasaulyje, nesutinkami tik arktinėse zonose ir kai kuriose dykumose. Skaityti toliau…

Neturiu šios saulašarės savo vabzdžiaėdžių kolekcijoje. Tačiau tikrai žinau, kad ji yra auginama mėgėjų ir Lietuvoje.  Šią vasarą skirsčiau iš Čekijos atkeliavusį augalų užsakymą,  o tarp atvykusių buvo ir keli Drosera prolifera sėjinukai, kuriuos pavyko (nors ir nevykusiai) nufotografuoti padėjus ant dirbtinės pelkės kiminų. Sėjinukai iškeliavo, jei gerai prisimenu, berods į Klaipėdą ir nuo to laiko neteko nieko apie juos girdėti ar skaityti diskusijų forume, kuriame buvo vykdomas užsakymas.

Kaip atrodo ši saulašarė, galima žvilgtelt ir nuotraukų galerijose internete.

Mokslinis pavadinimas – Drosera prolifera T.C.White. Sistematinė rūšies padėtis kaip ir kitų saulašarių: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai  (Dileniidae), eilė – Gvazdikiečiai (Cariophyllales), šeima – Saulašarijiniai (Droseraceae), gentis – Saulašarė (Drosera). Genties viduje rūšis priskiriama Prolifera grupei.

Natūraliose augimvietėse sutinkama Australijoje. Skaityti toliau…

Pasižvalgę po prekybos centrus, nesunkiai pastebėsime, kad siūlomų vabzdžiaėdžių asortimentas nėra labai įvairus. Prekybos salėse periodiškai pasirodo dionėjos, keletas saulašarių rūšių (dažniausiai Drosera capensis), ąsoteniai (dauguma hibridiniai), iš tuklių beveik visada bus tik Pinguicula moranensis, o saracėnijas be hibridų atstovauja trys pagrindinės rūšys – Sarracenia purpurea, S. psittacina, S. leucophylla. Povandeninės floros mėgėjams siūloma Utricularia graminifolia, sudaranti tankius „pievelės” tipo  sąžalynus.

Ir tai natūralu – šios vabzdžiaėdžių rūšys lengvai dauginasi, nesunkiai pakenčia kintamas sąlygas, kurios būna transportavimo, sandėliavimo metu ar prekybos salėse. Be to, jos gana „ryškios” ir „traukiančios akį. Nereikia tikėtis išvysti nykštukinių saulašarių – jos be jokios abejonės pradings lentynose tarp ryškiaspalvių orchidėjų ar margaspalvių lapinių augalų. Tikrai dažnas praeitų pro pelkinių skendenių sąžalynus (nebent būtų masinio jų žydėjimo metas). Skaityti toliau…

Nykštukinės saulašarės (angl. Pygmy sundew, lot. Pygmy drosera) – tai ne sistematinė saulašarių grupė, o augintojų sugalvotas pavadinimas mažoms sauląšarių rūšims. Dauguma tokių saulašarių auga Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje: D. allantostigma, D. androsacea, D. barbigera, D. callistos, D. citrina, D. closterostigma, D. dichrosepala, D. echinoblastus, D. eneabba, D. gibsonii, D. grievei, D. helodes, D. hyperostigma, D. lasiantha, D. leucoblasta, D. leucostigma, D. mannii, D. miniata, D. nitidula, D. occidentalis, D. omissa, D. oreopodion, D. paleacea, D. parvula, D. patens, D. pedicellaris, D. platystigma, D. pulchella, D. pycnoblasta, D. pygmaea, D. rechingeri, D. roseana, D. scorpioides, D. sewelliae, D. silvicola, D. spilos, D. walyunga. Šių saulašarių lapų skrotelės ar stiebai siekia vos kelis centimetrus, o pats augalas atrodo labai gležnas ir trapus. Skaityti toliau…

Dar tik keletą mėnesių turiu Drosera spatulata saulašarę, todėl daug praktinės informacijos apie auginimą pateikti negalėsiu. Bet gal aprašant kiekvieną rūšį to ir nereikėtų, juk daugelio saulašarių rūšių auginimo sąlygos yra labai vienodos.

Pirmiausia, pagal augimo pobūdį visas saulašares galima suskirstyti į dvi dideles grupes – augančias visus metus ir turinčias ramybės periodą. Antrąją grupę galima toliau skirstyti pagal ramybės periodo sąlygas – (1) besiilsinčios šiltai ir sausai, (2) žiemojančios vėsiai ar šaltai. Žinoma, visada rasime tarpinių formų, kurios, pavyzdžiui, neturi ryškaus ramybės periodo, arba gali keletą metų be jo augti. Taip pat galima skirstyti pagal poreikį substrato ir aplinkos drėgmei, substrato laidumui ir panašiai.

Nors mūsų krašte nėra auginama dažnai, D. spatulata labai gerai prisitaiko prie dirbtinių sąlygų ir yra priskirtina prie visus metus augančių, drėgną substratą mėgstančių saulašarių. Skaityti toliau…