Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Dar tik keletą mėnesių turiu Drosera spatulata saulašarę, todėl daug praktinės informacijos apie auginimą pateikti negalėsiu. Bet gal aprašant kiekvieną rūšį to ir nereikėtų, juk daugelio saulašarių rūšių auginimo sąlygos yra labai vienodos.

Pirmiausia, pagal augimo pobūdį visas saulašares galima suskirstyti į dvi dideles grupes – augančias visus metus ir turinčias ramybės periodą. Antrąją grupę galima toliau skirstyti pagal ramybės periodo sąlygas – (1) besiilsinčios šiltai ir sausai, (2) žiemojančios vėsiai ar šaltai. Žinoma, visada rasime tarpinių formų, kurios, pavyzdžiui, neturi ryškaus ramybės periodo, arba gali keletą metų be jo augti. Taip pat galima skirstyti pagal poreikį substrato ir aplinkos drėgmei, substrato laidumui ir panašiai.

Nors mūsų krašte nėra auginama dažnai, D. spatulata labai gerai prisitaiko prie dirbtinių sąlygų ir yra priskirtina prie visus metus augančių, drėgną substratą mėgstančių saulašarių. Skaityti toliau…

Nuo š.m. lapkričio 11 iki 23 dienos neveikė svetainės elektroninio pašto dėžutė. Labai atsiprašau svetainės lankytojų, siuntusių tuo metu informaciją elektroniniu pašo adresu mu********@puslapiai.lt ir prašau tuo metu siųstus laiškus persiųsti dar kartą.

Stengiantis, kad tokie nepatogumai nepasikartotų, sukurta ir veikia alternatyvaus pašto dėžutė mu********.va***********@gmail.com. Šiuo elektroniniu pašto adresu patogiau naudotis, siunčiant didesnės apimties nuotraukas.

Kontaktinis elektroninio pašto adresą galima rasti meniu, skyriuje “Kontaktai”. Skaityti toliau…

Natūraliai gamtoje kaip ir visi žiediniai augalai (o visi vabzdžiaėdžiai priklauso būtent jiems), ąsoteniai dažniausiai dauginasi sėklomis. Auginant kultūroje, juos paprasčiau dauginti vegetatyviškai.

Vienas dauginimo būdų – senų kerų dalinimas. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, po priverstinės ramybės laikotarpio. Augalas persodinamas, o persodinimo metu keras išskirstomas į keletą mažesnių kerelių, kurie pasodinami į atskirus vazonus. Taip dauginami senesni augalai, o pats dauginimo būdas nėra labai produktyvus.

Taip pat galima pasidauginti augalus viršūniniais auginiais, kurie lengvai šaknijasi pasodinti iškart į durpinį substratą. Reikia tik pakankamai (+25°C) šilumos, netiesioginės šviesos ir drėgno aplinkos oro.  Viršūninis auginys pjaunamas su 3-5 lapais. Sodinamas į standartinį substratą (vienas iš substrato “receptų” galėtų būti: natūralios durpės, smėlis, vermikulitas, smulkinti kiminai (sausi ar gyvi), sumaišyti santykiu 2:1:1:1). Per mėnesį naujasis augalas įsišaknija, o dar po kiek laiko ima auginti naujus mažus ąsotėlius.

Tačiau viršūninių stiebo auginių skaičius irgi ribotas. Ką daryti, jei ąsotenių reikia daugiau? Skaityti toliau…

Šiek tiek informacijos apie dar vieną gal kiek rečiau auginamą saulašarinių šeimos augalą – Drosera binata.

Pavadinimas, jo reikšmė

Mokslinis pavadinimas – Drosera binata Labill. Lietuviško pavadinimo atitikmens kaip ir nėra. Lotyniškai binata reiškia “turintis porą”.  Šis žodis labai gerai atspindi augalo lapų savybę dichotomiškai šakotis. Gal vertėtų šią saulašarę vadinti “šakotaja” ar “raguotaja”, bet leiskim tai nuspręst mokslininkam-sistematikam, o kol kas tiks ir lotyniškas augalo pavadinimas.

Sinonimai: Dismophyla binata (Labill.) Raf., Drosera cunninghamii Walp., Drosera dichotoma Banks & Sol. ex Sm., Drosera flagellifera Colenso, Drosera pedata Pers.

Pavadinimai kitomis kalbomis: angliškai – Fork-leaved sundew. Tačiau daugeliu atvejų straipsniuose dažniausiai naudojamas lotyniškas augalo pavadinimas. Skaityti toliau…

Dar spalio pradžioje aptarėme, kaip bent jau pagrindinės vabzdžiaėdžių augalų gentys ir jų atstovai elgiasi žiemos laikotarpiu. Vieni gali peržiemoti lauke, kitiems reikia vėsios patalpos. Vėsiai žiemojančių vabzdžiaėdžių ramybės laikotarpio mes jau nebegalime labai įtakoti. Jie tiesiog paliekami lauke gal kiek apsaugant nuo klimato sąlygų kaitos arba perkeliami į žiemojimo patalpas (vėsius kambarius, laiptines, garažus ar šaldytuvus). Ir taip išbūna iki pavasario.

Kas kita – “tropikinukai”. Tie, kurie auga nesustodami žiemos metu arba ilsisi šitai ir sausai. Pastariesiems tereikia sumažinti drėgmės kiekį, visiškai jų neperdžiovinant. Bei pasistengti, kad būtų šilta ir šviesu. Tarp tokių augalų yra saulašarių, tuklių. Jos arba visiškai nustoja augti, sudarydamos žiemojančias nemedžiojančias lapų skroteles, žieminius pumpurus ar net gi gumbus, arba jų augimas tampa vos pastebimu. Tiems tropiniams vabzdžiaėdžiams, kurie labiau pakinta ramybės laikotarpiu, labiau gali keistis (sausėti) ir jų laikymo sąlygos. Jei šiltų kraštų augalas suformuoja visiškai nemedžiojančius organus, nustoja augti, vadinasi jis ilsisi ir trukdyti jį reiktų kiek įmanoma mažiau. Skaityti toliau…

Purpurinė saracėnija – labiausiai natūraliose augimvietėse paplitusi, viena pirmųjų mokslininkų  aprašyta saracėnijų rūšis. Tai – storas, bet sąlyginai neilgas, prigludusias prie žemės tūtas turintis  vabzdžiaėdis augalas, labiau tinkantis platesnėms palangėms.

Kadangi purpurinės saracėnijos arealas yra didelis, užimantis didelę dalį Šiaurės Amerikos, be to, susiskaidęs į keletą dalių, tai natūralu, kad atsirado rūšies genetinis ir fenotipinis (išvaizdos) nevienalytiškumas, sąlygojantis keletą porūšių, formų. Pridėkime prie šios įvairovės dar hibridus, ir norintiems artimiau su šiuo augalu susipažinti tikrai bus iš ko pasirinkti.

Skaityti toliau…

Apie musėkautų dauginimąsi jau šiek tiek buvo rašyta. Natūraliomis sąlygomis jie dauginasi sėklomis ir plečiantis augalo kerui. Dirbtinai auginant – dažniausiai sėklomis ir kero dalimis, išskirstant senus, didelius kerelius.

Tačiau kartais laukti, kol augalas sužydės ar keras išaugs pakankamai didelis nėra galimybių. Ką daryti?

Yra dar vienas dauginimo būdas, tiesa, ne visada sėkmingas. Tai – dauginimas lapais. Skaityti toliau…