2023-01-04 Eglūno Židonio nuotraukų paroda „Raistoterapija”
2023-02-04 Tarptautinė pelkių diena Zarasų krašte
2023-02-05 Pelkių dienos žygis į Snieginio telmologinį draustinį
2023-03-31 Šilėnų orchidėjų pelkės tvarkymo talka
|
2023-01-04 Eglūno Židonio nuotraukų paroda „Raistoterapija”
2023-02-04 Tarptautinė pelkių diena Zarasų krašte
2023-02-05 Pelkių dienos žygis į Snieginio telmologinį draustinį
2023-03-31 Šilėnų orchidėjų pelkės tvarkymo talka
2022 m. gruodžio 6 d. – 2023 m. sausio 6 d. Ukmergėje, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje veikia Eglūno Židonio nuotraukų paroda „Raistoterapia”.
Keletas parodos akimirkų:
Iš Ukmergės paroda keliaus į kitus Lietuvos miestus ar miestelius, apie tai pasistengsime informuoti ir svetainės skaitytojus.
Jogailos Mackevičiaus nuotraukos
2023 metų gegužės 26-31 dienomis Himeji mieste, Japonijoje, organizuojama 13-toji tarptautinė ICPS konferencija.
Visas naujienas galite sekti specialiai šiam renginiui sukurtoje interneto svetainėje anglų kalba.
Dauguma Lietuvos pelkių yra aukštapelkės, kurios atsiranda užpelkėjus ežerams. Jos labai priklausomos nuo lietaus ir sniego, nes kritulių vanduo yra vienintelis, kuris šias pelkes pamaitina. Bet dar yra ir žemapelkės, kurias papildomai maitina šaltiniai ir versmės. Dažnai tai yra upių įsčios, kur savo pradžią gauna tekantis vanduo. Labanoro girioje taip pradžią gauna gražioji Peršokšna, kurios vandenys, kol teka per Laukagalio ir Rūdupio pelkes, vadinami Dumblės upeliu. Šis įteka į Peršokšnų ežerą, o jau išteka mums žinoma Peršokšna. Žemapelkės yra daug turtingesnės savo augalija ir gyvūnija nei kitos pelkės, todėl nuo seno Laukagalio ir Rūdupio pelkės turi draustinio statusą. Tačiau dėl keletą metų užsitęsusios hidrologinės sausros, kuomet vandens iš Lietuvos ištekėdavo daugiau negu prilydavo, gruntiniai vandenys ėmė sparčiai sekti, o su jais ir žemapelkes maitinantys šaltiniai. Išsausėjusios pelkės ėmė sparčiai apauginėti berželiais bei karklais ir jau būtų tapusios mišku, jei nebūtume įsikišę mes, gamtininkai.
Prieš didžiąsias metų šventes, artėjant ne tik šventiniam maratonui, bet ir pasiruošimui jam, labai jau smalsu buvo aplankyti Šilėnų orchidėjų pelkę. Nors žiemą esu tenai buvęs, bet kažkaip įdomu buvo pamatyti, kaip ten viskas atrodo baltame fone po šių metų tikrai nemažos rudeninės talkos. Tad dieną prieš Kūčias, nuo pačio ryto ten ir nuvykau.
Oras buvo ramus, o pelkė skendėjo rūke. Sniegas buvo gerokai aptirpęs, vandeningas, bet pelkėje klampoti su guminiais buvo ganėtinai nesunku. Akį džiugino ir šen bei ten styrantys gegūnių bei skiautalūpių sėklojai. Žinoma, dvilapis purvuolis gausaus sniego buvo visiškai paslėptas ir, įtariu, priplotas prie žemės paviršiaus.
Pratirpusi buvo ir „didžioji magistralė” – takas, kuriuo tampėme nukirstas nendres ir medelius iš pelkės į krūvas pakraštyje. Matyt išminkytoje pelkėje suaktyvėja biologiniai procesai ir išsiskiria daugiau šilumos, kuri sparčiau nutirpdo sniegą. Bet prasidėjus vegetacijai, atauganti augalija labai greitai paslėps šį taką. Iki orchidėjų žydėjimo neliks nė žymės.
Ne visų augalų antžeminės dalys buvo negyvos, kai kurie jų visai normaliai žaliavo ir šiomis sąlygomis.
Šios pelkės vanduo gana geležingas, ir dabar itin gerai matėsi rūdžių nuosėdos duburėliuose.
Labai gaila, kad didžioji dalis suneštų nendrių ir šakų krūvų taip ir pasiliko nesutvarkytos. Nors Neries regioninis parkas buvo įsipareigojęs jas susmulkinti ir išvežti, ir net gi buvo pradėjęs tai daryti, deja šis darbas taip ir nebuvo baigtas. Nelabai tai gerai. Per žiemą nemaža dalis maisto medžiagų jau spės atsilaisvinti ir nutekėti atgal į pelkę, tad dalis talkininkų darbo bus padaryta veltui. Bet tikėkimės, kad parkas savo įsipareigojimus sugebės įvykdyti ir neleis visai suneštai biomasei grįžti atgal į pelkės medžiagų apykaitą.
Šiaip pelkėje šiuo metų laiku kažko labai įdomaus rasti sunku. Tiesiog gražūs, atpalaiduojantys, žiemiški vaizdai, ir tiek…
Jogaila Mackevičius
Šiais metais buvo ne vienas sezono uždarymas. Jau atrodo, viskas, kelionės ir paieškos baigėsi. Ir vėl buvo sugalvojama kažkas naujo. Taigi, dar vienas toks „pasispardymas” gruodžio pirmoje pusėje.
Gruodžio 11 dieną, sekmadienį, sugalvojome padaryti lankstą per Lietuvą. Laukuose – 20-30 cm sniego. Bet kodėl gi nepaieškojus ofrių skrotelių Praviršulio tyrelyje? Iš tikrųjų, tai apgavo sinoptikų prognozės. Sniego buvo visai nedaug, o planuojant šią kelionę, prognozės sakė, kad bus pliusinė temperatūra ir net gi galimas lietus. Taigi, tikėtasi, kad sniegas nutirps. Deja, viskas pasisuko visiškai kita linkme. Jis ne tik nenutirpo, bet prisnigo dar labiau. Skaityti toliau…