Dauguma Lietuvos pelkių yra aukštapelkės, kurios atsiranda užpelkėjus ežerams. Jos labai priklausomos nuo lietaus ir sniego, nes kritulių vanduo yra vienintelis, kuris šias pelkes pamaitina. Bet dar yra ir žemapelkės, kurias papildomai maitina šaltiniai ir versmės. Dažnai tai yra upių įsčios, kur savo pradžią gauna tekantis vanduo. Labanoro girioje taip pradžią gauna gražioji Peršokšna, kurios vandenys, kol teka per Laukagalio ir Rūdupio pelkes, vadinami Dumblės upeliu. Šis įteka į Peršokšnų ežerą, o jau išteka mums žinoma Peršokšna. Žemapelkės yra daug turtingesnės savo augalija ir gyvūnija nei kitos pelkės, todėl nuo seno Laukagalio ir Rūdupio pelkės turi draustinio statusą. Tačiau dėl keletą metų užsitęsusios hidrologinės sausros, kuomet vandens iš Lietuvos ištekėdavo daugiau negu prilydavo, gruntiniai vandenys ėmė sparčiai sekti, o su jais ir žemapelkes maitinantys šaltiniai. Išsausėjusios pelkės ėmė sparčiai apauginėti berželiais bei karklais ir jau būtų tapusios mišku, jei nebūtume įsikišę mes, gamtininkai.
Sutvarkyta Rūdupio pelkė
