Turbūt dažniausiai ant palangių auginama saracėnijų rūšis – melsvalapė saracėnija (Sarracenia leucophylla). Šios rūšies augalai lengvai kryžminasi su kitomis saracėnijų rūšimis ir mutuoja, todėl atsirado visa eilė formų ir tarprūšinių hibridų, dirbtinėmis sąlygomis augančių geriau už pačią rūšį, pasižyminčių dekoratyvesnėmis savybėmis – didesnėmis, spalvingesnėmis tūtomis.
Suradai – pranešk
Pastebėjote klaidą?
Svetainė talpinama
Nors oficialiai botanikos sistematikai išskiria tik 8-10 saracėnijų rūšių, ankstesniuose šios genties rūšių sąrašuose buvo gerokai daugiau įrašų. Remiantis visa Saracėnia genties augalų pavadinimų terminologija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2007 m. birželio 5 d. rekomendacija Nr. R-1 (l-11) „Dėl kai kurių augalų rūšių, įrašytų į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją, lietuviškų pavadinimų“ (Inf. pran., 2007, Nr. 44) pateikė siūlomų vartoti saracėnijų rūšių ir tarprūšinių hibridų pavadinimų sąrašą: Skaityti toliau…
Komponuojant vabzdžiaėdžius su kitais augalais gana gražiai atrodo kai kurie paparčiai (Pteridophyta). Jų pasaulyje priskaičiuojama apie 11 tūkst. rūšių, taigi, pasirinkimas daugiau negu platus.
Kažkada šie augalai klestėjo Žemės paviršiuje, jų buvo įvairiausių dydžių – nuo nedidukų žolinių augalų iki milžiniškų medžių. Ilgainiui klimatui tai vėstant, tai sausėjant, daugelis paparčių rūšių išnyko neatlaikiusios klimato kaitos ar evoliucijos eigoje atsiradusių plikasėklių, o vėliau ir žiedinių augalų, konkurencijos. Dabar stiebinių paparčių liko vos keletas rūšių, o visi sugebėję išlikti kovoje už būvį yra dažniausiai maži daugiamečiai žoliniai augalai.
Šių dienų paparčiai auga daugelyje ekologiškai skirtingų augimviečių. Jų yra ir vandenyje, ir pelkėse, ir miškuose. Kaip kurios rūšys prisitaikė augti net gi ant mūrinių sienų. Todėl priklausomai nuo mūsų auginamų vabzdžiaėdžių augalų augimo sąlygų, nesunkiai galėtumėm parinkti kompozicijai ir vieną kitą papartį. Skaityti toliau…
Stambesniems, didesniems vabzdžiaėdžiams augalams ar jų kompozicijoms gali būti panaudoti dar vienos genties augalai – vikšriai.
Vikšriai (Juncus) – vikšrinių (Juncaceae) šeimos augalų gentis. Tai daugiamečiai šakniastiebiniai augalai su gerai išvystytomis kuokštinėmis šaknimis. Lapų lakštai su skersinėmis pertvaromis.
Genties pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio jungere – surišti, supinti. Senovėje iš šių augalų buvo pinamos virvės. Genties pavadinimai kitomis kalbomis: angliškai – Rush, vokiškai – Binsen.
Dauguma genties atstovų auga pakrantėse ar labai drėgnose pievose. Reiklūs dirvožemio drėgmei, maisto medžiagoms. Todėl kaip ir viksvos ar viksvuolės gali būti naudojami kaip perteklinių maisto medžiagų filtras iš vabzdžiaėdžių augalų substrato. Skaityti toliau…
Auginti saracėnijas mūsų klimato sąlygomis sunku. Jums būtinai reikia vėsios, bet ne šaltos žiemos, daug drėgmės ir šviesos aktyvaus augimo metu.
Viena iš labiausiai kambariuose auginti tinkančių rūšių yra gyslotoji saracėnija (Sarracenia psittacina). Ši rūšis neturi labai ryškiai išreikšto sezoniškumo, todėl kiek vėsesnėmis sąlygomis lengvai peržiemos ir gyvenamosiose patalpose. Skaityti toliau…
Nors pasaulyje masinis susidomėjimas vabzdžiaėdžiais augalais prasidėjo tik praeito šimtmečio antroje pusėje, kai 1972 metais buvo įsteigta Tarptautinė vabzdžiaėdžių augalų asociacija (past. tiesioginis vertimas – International Carnivorous Plants Society), vis gi jau daug anksčiau jais buvo domimasi ir stengiamasi sudominti kitus.
Pirmasis straipsnis, kurį pavyko aptikti yra parašytas 1936 metais. Turbūt jų buvo ir anksčiau, tačiau paieškos senojoje literatūroje ganėtinai sunkios.
Vienas toks straipsnis pasirodė Lietuvoje 1931-1944 metais veikusios visuomeninės mokslininkų organizacijos – Lietuvos gamtininkų draugijos – leidžiamame žurnale „Gamta”. Tai 1936 metais „Gamtos” ketvirtajame numeryje pasirodęs V. Žvironaitės apžvalginis straipsnis „Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų gyvių pasaulis”. Skaityti toliau…
Jau esam aptarę dažniausiai vabzdžiaėdžių augalų substratams naudojamas sudedamąsias dalis, jų savybes. Kadangi daugelis vabzdžiaėdžių auga pelkinio tipo biotopuose, natūraliausias ir geriausias substratas jiems – gyvi kiminai. Gyvus kiminus nesunku pakeisti durpiniais substratais (apie jų „receptus” – kitame straipsnyje).
Augančius vandenyje, žinoma, tenka auginti akvariumuose ar paliudariumuose.
Tačiau yra dalis augalų, kurie prisitaikę augti kalnuose, periodiškai išdžiūnančiose vietovėse. Tokiems augalams nereikia nuolatinės šakninės drėgmės režimo, jų šaknys neturi tarpt vandenyje, o substratas turi būti labai laidus, neužmirkstantis.
Augintojai ilgainiui išmoko tokius augalus auginti vien mineraliniame substrate, kuriame užtikrinamas šaknų įsitvirtinimas ir vandens atsargos. Faktiškai vos ne visas maisto medžiagas augalas gauna arba su laistymo vandeniu, arba medžiodami smulkius gyvius. Skaityti toliau…
