Didžiažiedis Utricularia longifolia yra Utricularia pogenčio Foliosa sekcijai priklausantis daugiametis skendenis. Šiai sekcijai priskiriamos rūšys, pasižyminčios gan dideliais lapais. Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad U. longifolia ne veltui čia priskirtas – nors pagal lapų paviršiaus plotą jis nepirmauja, bet ilgiausius lapus visoje gentyje užsiaugina būtent šios rūšies atstovai.

Utricularia longifolia aprašė botanikas George Gardner 1842 metais „Londono botanikos žurnale“, straipsnyje apie Brazilijos florą. Šis tropikinis skendenis – Brazilijos endemas, paplitęs Atlanto miškuose (portugališkai Mata Atlântica), kur auga ant uolų kartu su kiminais, kartais ir tarp žolių, nuo jūros lygio iki 1000 m virš jo. Peter Taylor savo monografijoje apie Utricularia gentį (1989 m.) aprašydamas ilgalapį skendenį teigia, kad šios rūšies lapai kartais būna ilgesni nei 1 metras, į plotį teišaugdami 4–5 centimetrus, tačiau dirbtinėmis sąlygomis tokie lapai retai užauga, dažniau tebūna 10–20 cm ilgio ir kelių centimetrų pločio.

Substratas ir vazonas

U. longifolia vadinamas vienu iš lengviau auginamų, bet ne taip lengvai pražydinamu tropikinių skendenių, prisitaikančiu prie gan skirtingų substratų. Pagrindinis reikalavimas substratui – lengvai besidrenuojantis, gan purus. Augintojai dalinasi tokiais substratų receptais:

• perlito, durpių, molio granulių „Seramis“ ir smėlio mišinys;
• kiminai (gyvi arba sausi, nesmulkinti arba smulkinti);
• gyvų kiminų ir perlito mišinys (santykiu 1:1);
• kiminų, perlito ir durpių mišinys (santykiu 1:1:1);
• gyvų kiminų, smulkios žievės orchidėjų substrato ir durpių mišinys.

Renkantis grynus kiminus kaip substratą reikia pagalvoti ir apie ateitį – kai tie kiminai sutręš (o tas tikrai įvyks) ir juos reikės pakeisti kitu substratu, skendenis gali būti baisingai juose išsikerojęs, tad senojo substrato pašalinimas augintojui gali būti tikras galvosūkis arba kantrybės išbandymas.

Auginimo konteineriu galima pasirinkti ir plastikinį vazoną (permatomą arba ne), ir tinklinį vazoną vandens augalams, ir indą be drenažo skylių. Aš siūlyčiau rinktis permatomą talpą, nes tada galima stebėti ir požeminį šio skendenio gyvenimą, kuris yra tikrai aktyvus.

Laistymo režimas

Laistymo rėžimai taip pat gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo substrato. Vieni augintojai palaiko substratą šlapią, bet neužmerktą, kiti laiko vazonus pastoviai įmerktus bent per kelis centimetrus nuo vazono apačios arba nuo substrato viršaus (t.y., vazonai būna beveik visiškai apsemti), treti leidžia vandens lygiui svyruoti nuo visiško substrato užsėmimo ligi beveik viso vandens išgaravimo. Vieniems šio skendenio klonams labiau tinka šlapiau, kitiems vandens reikia kiek mažiau, bet bendra taisyklė yra tokia – ilgalapis skendenis mėgsta būti šlapiomis kojomis ir sausra jam reiškia galą. Kaip ir daugumai vabzdžiaėdžių augalų, laistymui turėtų būti naudojamas minkštas vanduo – lietaus, sniego tirpsmo, distiliuotas arba reversinės osmozės ar bent jau virintas, jei vandentiekio vanduo yra labai kietas. Didesnis aplinkos drėgnis jam taip pat patinka, bet pripratintas gali gerai jaustis ir kambaryje, kur drėgnis bus apie 50 %.

Temperatūriniai poreikiai

U. longifolia aiškiai išreikšto ramybės periodo neturi, tačiau temperatūriniai metų laikų skirtumai vis tik nurodomi. Dauguma rašo, kad šiam skendeniui tinkamesnė yra 15–18 (20) °C šiluma rudenį ir žiemą, o pavasarį ir vasarą labiau džiaugiasi 20–25 °C dienos metu. Net keliose vietose nurodoma, kad ilgalapis skendenis labiau mėgsta vėsesnį orą (tik nenurodoma, kiek yra tas „vėsesnis“), todėl nuo didelių karščių geriau apsaugoti, nes jie gali pridaryti daug žalos.

Šviesos kiekis

Nemaža dalis vabsdžiaėdžių augalų yra tiesioginės saulės mėgėjai, galintys kepti joje kad ir visą dieną, jei gauna pakankamai vandens. Tačiau skendeniai dažnai būna išimtimi. Tas pats ir su ilgalapiu skendeniu. Ryški, bet netiesioginė arba kiek išsklaidyta šviesa jiems tinka daug labiau, todėl geriau augs ant rytinės palangės, kur tiesioginė saulė juos pasieks nebent tik kelioms valandoms per dieną. Pietinė palangė tinka, jei skendenis paslepiamas nuo pernelyg aktyvios saulės už kitų augalų arba pridengiamas 30 % arba daugiau užpavėsinančia medžiaga. Jei gauna per daug šviesos, lapai pradeda blykšti, šviesėti. Tai jau būna ženklas augintojui, kad augalui reikia suteikti daugiau šešėlio. Galima auginti ne tik natūralioje šviesoje, bet ir po dirbtiniu apšvietimu. Tik panašu, kad jiems reikalingi sezoniniai fotoperiodizmo pokyčiai, tad į tą reiktų atsižvelgti.

Žydėjimas

Apie U. longifolia žydėjimą atsiliepimai yra gan skirtingi. Vieni verkia, kad pas juos ketvirti metai iš eilės nežydi, kiti gi kasmet giriasi jų žiedais. Galbūt sėkmingo žydėjimo raktas yra vėsesnės žiemos, o gal ir augalo išsikerojimas vazone. Mat kai kurie teigia, kad tik kai šiam skendeniui pasidaro vazone ankšta, jis pradeda galvoti apie žiedus. Sklando ir tokia nuomonė, kad vieni klonai yra labiau linkę žydėti, kitus gi reikia ilgiau įkalbinėti. Bet kai jau pražysta (dažnai pavasarį, bet kartais ir žiemop), tai būna labai gražu ilgam, nes jų dideli, iki 2,5 cm skersmens švelniai violetiniai su oranžiškai geltona dėmėle žiedai išsilaikyti gali net kelis mėnesius. O dar kai žiedyne jų gali susiformuoti ne vienas, o bent keli, tai visai nuo vaizdo apsalti galima.

Asmeninė patirtis

Iš vabzdžiaėdžių augalų tiekėjų atkeliavęs augalas atrodė taip pat neįspūdingai, kaip kokybė nuotraukos, kurioje jis užfiksuotas neseniai gautas. Dėl per staigiai pasikeitusių aplinkos sąlygų keli jauni lapeliai greitai nudžiuvo, dar vienas didesnis nurudo, tad optimistiška pradžia nekvepėjo. Įsodinau jį į gyvus, gan puriai išsidėsčiusius kiminus, pripyliau kelis centimetrus vandens į padėkliuką, ant viršaus užvožiau skaidrų plastikinį vazonėlį, kad aplink augalą būtų šiek tiek didesnė aplinkos drėgmė, ir pastačiau ant pietinės palangės, bet per gerą metrą nuo tiesioginės saulės. Po 10 dienų jau turėjau kuo džiaugtis – pasirodė naujas lapukas. Pirma augantis kaip siūlas, vis ilgėdamas lapas pamažu pradėjo ir platėti. Po dar 2 savaičių pamačiau antro lapo užuomazgą. Bet augimo greitis tikrai nestebino, nors šio skendenio augintojai kaip tik giria jį kaip greituolį.

Forumuose, skirtuose besidomintiems vabzdžiaėdžiais augalais, gan dažnai prašoma pagalbos dėl nenorinčio augti U. longifolia. Ten ir perskaičiau, kad kol antžeminė dalis menkai auga, požeminė papratai dar ir kaip sparčiai plečiasi. Kartais dėl labai aktyvaus požeminių stiebų, šaknų ir gaudyklių sistemos vystymosi lapų augimas net visai sustoja. Kadangi šį skendenį įkurdinau skaidriame vazonėlyje, galėjau savomis akimis tuo įsitikinti. Atkeliavęs skurdokomis šaknimis, po kelių savaičių šis skendenis jau naujas ilgiausias ant vazono dugno ratu suko. Nors tikslesnis terminas būtų „šakniastiebiai“, mat iš jų leidžia ne tik šaknis, bet ir lapus. Vienoje iš nuotraukų kaip tik ir matosi iš vazono gilumos aukštyn besiskverbiantys lapai. Laikui bėgant tokių, iš gilumos augančių lapų ir iš pagrindinio kero augančiųjų skaičius pasidarė apylygis.

Tiems, kuriems patinka klusnūs augalai (augantys taip, kaip augintojas nori), nerekomenduoju šio (kaip ir daugelio kitų) skendenių, nes suvaldyti juos sudėtinga. Mat skendeniai dažnai labai aktyviai plečiasi ir ieško naujų teritorijų augimui, tad pro vazono skylutes išaugančios šaknys su gaudyklėmis, šakniastiebiai ir net lapai yra skendenių augintojų kasdienybė. Vienus nugnybai, po kelių savaičių nauji kiš galvas. Iš dalies tai labai patogu tada, kai norima padauginti augalą, nes atskirtas vos kelių centimetrų ilgio šaknų su gaudyklėmis gabaliukas gali išauginti lapus ir toliau ramiai augti lyg niekur nieko (turim tokį pavyzdį „Akivare“). Jei skendenio vazonas bus pastatytas toje pačioje baloje su kitais vazonais, yra didelė tikimybė, kad ilgalapis kolonizuos ir kaimyninius „butus“. Jei to norima išvengti, geriau skendeniui įtaisyti asmeninį vazono padėkliuką.

Gaila, kad šio skendenio natūralaus paplitimo regionas – Atlanto miškai – baigiami sunaikinti dėl medienos, galvijų ganyklų ir kavos bei cukrašvendrių plantacijų plėtimo. Bet gal kada ateis diena, kai ant palangės pražys to krašto endemas – ilgalapis skendenis – ir mažytis miškų komponentas išliks.

Žinių apie šį skendenį sėmiausi iš:

1. http://www.sarracenia.com
2. http://blogs.reading.ac.uk
3. http://www.terraforums.com
4. http://www.rarexoticseeds.com
5. http://www.flytrapcare.com 

Gustina Leiputė