.
Pinguicula alpina L. (Sin.: Pinguicula flavescens Florke ex Hoppe, P. gellida Schur, P. pallia Turcz., P. villosa Gunner)
Vabzdžiaėdis augalas Pinguicula alpina, taip pat žinoma kaip Alpinė tuklė, yra mažas žolinis augalas, priklausantis homofilinių (turinčių vienodus lapus) vidutinių platumų tuklių grupei bei įdomių specifinių savybių genties viduje.
Sistematinė Pinguicula alpina padėtis: šeima Lentibulariaceae, triba Lecantheae, gentis Pinguicula, pogentis Temnoceras, sekcija Micranthes (šiai sekcijai priklausančios rūšys turi nefiksuotus žieminius pumpurus, žieminius pumpurus su šaknimis), kuriai taip pat priklauso P. algida, P. ramosa and P. variegata. Bet tik alpinė tuklė turi žiemojantį pumpurą su šaknimis.
Augimvietės Slovakijoje
Paprastai alpinės tuklės auga labai drėgnose vietose tiek žemumose (jūros lygyje – subarktiniai regionai, šiaurės vakarų Sibiras), tiek žemutiniuose kalnų aukštumose (nuo 400 iki 1000 m – Suomija, Norvegija, Italija, Šveicarija, Slovėnija ir kt.) iki (sub)alpinių kalnų zonų (pavyzdžiui, Pirėnuose, Alpėse, Karpatuose ir alpių aukštyje Himalajuose, 3000 – 4400 m, nuo Kašmyro iki Sikimo, Kumauno Himalajų centrinėje Himalajų dalyje, ir t.t.). Jokia kita tuklių rūšis nėra paplitus taip plačiai tiek geografinės platumos, tiek aukštumos kalnuose atžvilgiu.
Natūraliose augimvietėse Pinguicula alpina auga labai skirtingo tipo dirvožemiuose (ji gali būti randama tiek kalkinguose, tiek silikatiniuose dirvožemiuose, ir yra vienintelė Micranthes sekcijos rūšis, galinti toleruoti abu šiuos dirvožemio tipus) pavyzdžiui, daubose, kuriose tarpsta kiminai, rūgščiuose alpių kalnų pievų šlaituose ar kitose drėgnose vietose ant skardžių ar uolų, kalkinguose žvyrynuose, ant samanomis apaugusių kalkakmenių, klintiniuose dirvožemiuose (panašu, kad kai kurios populiacijos yra kalkingą dirvožemį mėgstančios, kai augalams patinka drėgnas šarminis ar neutralios reakcijos dirvožemis).
Augimvietėse apšvietimas gali įvairuoti nuo pilnos ekspozicijos saulės atokaitoje iki visiško šešėlio.
Pažeme išsidėsčiusi lapų skrotelė yra apie 8 cm skersmens, sudaryta iškeleto mėsingų lapų, kurių spalva įvairuoja nuo šviesiai žalios, gelsvai žalios iki tamsiai raudonos, o forma nuo elipsiškos iki lancetiškos. Įdomu, kad raudonlapės formos randamos tik Pietų Europoje (Slovėnijoje, Italijoje).
Raudonlapė alpinės tuklės forma Italijoje
Žalialapė forma Slovakijoje
Panašiai kaip ir lapų spalva kinta zigomorfinių žiedų pigmentacija – geltonų dėmelių ant apatinio žiedlapio skaičius, išsidėstymas, ryškumas, formos taisyklingumas.
Kai kuriose P. alpina populiacijose Slovakijoje apatinis žiedlapis turi 3 labai tipiškas geltonas dėmeles, kai kuriose populiacijose Norvegijoje ar Šveicarijoje randama žiedų, kuriuose skirtingai išsidėsto dėmelės raštu nuo mažos iki didelės apverstos „Y” raidės formos. O raudonlapėse formose dažnai sutinkamas didesnis kontrastas – jų žiedai turi geltonas dėmeles nuo rodyklės formos iki vienos ryškios centrinės dėmės (gali būti, kad tai susiję su ryšiais tarp žiedų apdulkintojų ir žiedų dėmėtumo – bet tai tik nepatvirtinta prielaida).
Atsižvelgiant į sąlygas, kuriose alpinės tuklės auga natūraliai, reikėtų parinkti joms ir dirbtinio auginimo sąlygas. Aktyvaus augimo periodas paprastai prasideda gegužės mėnesį ir pasibaigia po 3-5 mėnesių. Augalai auga didelėje drėgmėje, vidutinio apšvietimo sąlygomis, temperatūroje iki 20°C (daugiausia 28°C, bet tik trumpą laiko tarpą!). Kaip substratas gali būti naudojamas purus travertinas arba travertino mišinys su smėliu ar durpėmis. Augalai gali visus metus augti lauke.
Daugiau šio straipsnio nuotraukų.
Autoriaus kontaktai: http://www.plantaebohemica.com, [email protected]
Informacijos šaltiniai:
1. Legendre L (2002). „The genus Pinguicula L. (Lentibulariaceae): an overview”. Acta Botanica Gallica 141 (1): 77–95. http://www.pinguicula.org/pages/culture/Overview.htm;
2. Casper S. J., Eine neue Pinguicula-Art aus Mexico; Feddes Repert., Band 85, Heft 1-2, Berlin (1974);
3. D’Amato P (1988). The savage garden: cultivating carnivorous plants. Ten Speed Press. ISBN ISBN 0-89815-915-6;
4. Steiger J. F., Dauerkultur von Fettkraut (Pinguicula) und Sonnentau (Drosera) im eigenen Garten; Leben und Umwelt, 1960, Nr. 8;
5. http://encyclo.free.fr/pages/ping_01.htm – Les PINGUICULA de climat tempéré et leur culture, après un texte du Dr Jürg F. STEIGER (CPN VOL. IV N°1 1975);
(Traduction et mise en forme libre E. PARTRAT parue dans Dionée 41 en 1999);
6. http://www.pinguicula.org/pages/plantes/pinguicula_alpina.htm – Pinguicula alpina;
7. http://www.indianetzone.com/5/flora_uttaranchal.htm – Flora Of Uttarakhand;
8. http://himalaya.socanth.cam.ac.uk/collections/rarebooks/downloads/Tilman_Nepal_Himalaya.pdf – NEPAL HIMALAYA, H. W. TILMAN, Cambridge, 1952;
9. http://www.treknature.com/gallery/Europe/Norway/North/Troms/photo141345.htm – Yunnan Highlands:, hoes of Home, Timothy Lever;
10. Project Lifescape – 11, Hunter plants Dipanjan Ghosh, Centre of Advanced Study, Department of Botany, Calcutta University, 35, Ballygunge Circular Road, Calcutta 700019, India;
11. Mani Raj Shrestha, Maan B. Rokaya and Suresh Kumar Ghimire (2006): A Checklist of Trans-Himalayan Dicot Flora of Dolpo and Its Surrounding Region in Northwest Nepal, Scientific World, HMG / Nepal. Vol. 4, Number 4, July 2006.
David Svarc
Į lietuvių kalbą vertė Jogaila Mackevičius
