Dažniausiai vabzdžiaėdžiams augalams naudojamas to pačios rūšies substratas. Kadangi dauguma jų – drėgmę mėgstantys augalai, drenažo kloti vazono dugne jiems nereikia, nereikia ir puraus bei greitai pradžiūvančio substrato paviršiaus. Todėl pasirinkę mums atrodantį geriausią substratą (kiminus, durpinį mišinį, mineralinių komponentų mišinį), mes juo užpildome visą vazoną ir sodiname augalus.

Bet taip gali būti ne visada.

Įsivaizduokime kad ir kriauklenį, augantį dideliame giliame vazone. Natūraliomis sąlygomis šie augalai auga vandenyno paplūdimiuose, smėlėtame biriame grunte. Ilga liemenine šaknimi kriauklenis tvirtai įsikabina į gruntą. Tokia ilga šaknis padeda jam išlaikyti ir ilgą žiedynkotį, ir apsirūpinti vandens atsargomis. Analogiškas sąlygas turime sudaryti ir dirbtinai auginamiems augalams. Todėl aukštą vazonėlį galima užpildyti kelių rūšių substratu (1 pav.). Pirmiausia dugne pilame žvyro ar keramzito drenažinį sluoksnį (1). Po to pilame durpinį substratą iš durpių ir rupaus smėlio ir/arba perlito (2). Apatinėje dalyje reikia rupesnio, laidesnio vandeniui substrato, todėl smėlio ir/ar perlito galima įmaišyti daugiau. Viršutinėje dalyje, kur natūraliomis sąlygomis dirvožemyje būna daugiau humuso ir maisto medžiagų, substrate galima primaišyti daugiau durpių. O pačiame viršuje, kad substratas atrodytų natūralesnis, perlito galima išvis nedėti, o sumaišyti tik durpes ir smėlį (3). Taip užpildytame vazonėlyje sąlygos šaknims bus artimesnės natūralioms.

1 pav. Pūslinis kriauklenis trijų sluoksnių substrate: (1) keramzitas, (2) perlitas, smėlis, durpės, (3) smelis, durpės.

1 pav. Pūslinis kriauklenis trijų sluoksnių substrate: (1) keramzitas, (2) perlitas, smėlis, durpės, (3) smelis, durpės.

Kelis substrato sluoksnius galima naudoti ir estetiniais tikslais. Pavyzdžiui, jei durpiniame substrate yra perlito, toks mišinys atrodo nenatūraliai ir ne visada estetiškai. Pradžioje akinantis perlito baltumas vargu ar bus panašus į natūralų. Ilgainiui perlitas prisigeria iš durpių huminių rūgščių ir tampa purvinai rusvas. Toks substrato paviršius vargu ar atrodys estetiškai patraukliai. Todėl paviršių galima užpilti nestoru durpių ir rupaus smėlio mišinio sluoksniu (2 pav.).

2 pav. Drosera scorpioides kelių sluoksnių substrate. (1) durpės, perlitas - viduriniajam sluoksniui, (2) rupus smėlis maišomas visur, (3) drenažinis žvyro sluoksnis, (4) vidurinysis (pagrindinis) durpių, smėlio, perlito sluoksnis, (5) pasodinta D. scorpioides, (6, 7) viršutinysis durpių-smėlio sluoknis, (8) uždėta ir keletas samanų lopinėlių.

2 pav. Drosera scorpioides kelių sluoksnių substrate. (1) durpės, perlitas – viduriniajam sluoksniui, (2) rupus smėlis maišomas visur, (3) drenažinis žvyro sluoksnis, (4) vidurinysis (pagrindinis) durpių, smėlio, perlito sluoksnis, (5) pasodinta D. scorpioides, (6, 7) viršutinysis durpių-smėlio sluoknis, (8) uždėta ir keletas samanų lopinėlių.

Substrato paviršių nuo nenatūralių komponentų galima paslėpti ir užpilant grynų durpių sluoksniu, padengiant gyvomis samanomis ar kaip mulčą panaudojant smulkintus džiovintus kiminus.

Gal vargti pildant vazoną keliais skirtingos sudėties substrato sluoksniais ne visada apsimoka, bet pamąstyti apie natūralesnį paviršinį sluoksnį vabzdžiaėdžių augintojams tikrai vertėtų.

Jogaila Mackevičius