Oulankos nacionalinis parkas (Oulangan kansallispuisto) yra Suomijos šiaurinėje Pohjoja ir Laplandijoje, užimantis 270 kvadratinių kilometrų. Įkurtas 1956 metais, jis apima įvairių geomorfologinių formų – nuo kalnų ir ežerų iki tundros ir miškų. Pasiekti šią vietą nėra labai paprasta. Iš Vilniaus tiesioginio skrydžio, žinoma, nėra. O skrydžiai per Helsinkį nepatogūs, skrendant pirmyn naktį tenka praleisti oro uoste. Patogiausia yra atskristi ir apsistoti nedideliame Kuusamo miestelyje, apie pusė šimto kilometrų nuo nacionalinio parko lankytojų centro.
Lankytojų centre yra informatyvi ekspozicija apie parko vertybes, galima ir pasistiprinti prieš ar po kelionės pažintiniu taku (labai skani lašišos žuvienė).
Parke yra ne vienas pažintinis takas, pro jį vingiuoja ir dalis ilgiausio Suomijoje, net 90,7 km sudarančia Karhunkierros turistinio maršruto. Stebina neišpasakyta švara visuose pažintiniuose takuose.
2024 metais šiame parke praleidau keletą dienų (birželio 6-7 dienomis) norėdamas pamatyti vieną nuostabiausių šiaurinių orchidėjų – Calypso bulbosa. Oficialaus lietuviško pavadinimo ji neturi, todėl gal ir galėtumėm vadinti ją tiesiog Kalipsė, švediškai – Jungfrutoffel, suomiškai – Neidonkenkä. Tačiau labiausiai paplitęs skandinavijoje pavadinimas susijęs su likimo deive – Norna. Graikų mitologijoje Kalipsė taip pat buvo likimo deivė.
Viešnagės metu praėjau dviem pažintiniais takais – Rytikönkään reissu (5,1 km 169 m aukščio skirtumas) ir Hiiden hurmos (5 km, 158 m aukščio skirtumas). Pastarasis yra kiek ilgesnio – Könkään keino (8 km, 231 m aukščio skirtumas) – tako dalis.
Hiiden hurmos
.
Rytikönkään reissu
.
Take yra įspūdingas Rytikongo krioklys
.
Pačiuose takuose ne, bet pakeliui teko sutikti ne vieną šiaurės elnią.
.
Taip pat vykstant iš Kuusamo, kur buvau apsistojęs viešbutyje, link Oulankos nacionalinio parko lankytojų centro, nusukau į vietinę pelkę. Tačiau toliau pabraidyti joje nesiryžau, neturėjau tinkamo apavo.
iNaturalist rūšių registravimo platformoje buvau radęs ne vieną tašką su Calypso bulbosa augaviete. Vienas jų buvo prie pat Kuusamo, faktiškai į jo pakraštį įsiremiančiuose pelkėtuose miškuose. Tačiau pasižvalgęs čia, ieškomos orchidėjos neradau. Iš pažįstamų ir man įdomesnių augalų radau tik žydinčią arktinę avietę (Rubus arcticus).
Taip pat šioje platformoje buvo keletas taškų, esančių už pažintinių takų ribos. Keletą kalipsių pavyko rasti, bet labiausiai nustebino plačialapės klumpaitės, augančios tamsokų miškų šlaituose tarp sruvenančių nuo kalnų nedidelių vandens srovių. Vieną kitą klumpaitę mačiau ir Rytikonko take, taip pat augančią drėgnose pelkėtose vietose.
Jogaila Mackevičius
