Po sunkios darbo savaitės penktadienį darbas baigiasi anksčiau. Oras subjuręs, šalta, lyja. Noro pasisukioti po kiemą „naikinant” nesibaigiančius darbus nėra. Temsta jau gana vėlai. Kas gi belieka – prasibėgti pro orchidėjines vietas.

Ir šiam vakarui  jos dvi: vyriškosios gegužraibės gausi augavietė Neries regioniniame parke, šalia upės esančioje rėvoje ir širdinė dviguonė netoli Barkuškio kopos.

Anksčiau man viskas buvo aišku: ta rūšis sužydi pirma, po jos seka ta ir ana, o žydėjimą užbaigia dar kita. Pavasaris šaltas, šalnos „svilina” ko ne kasnakt, sausa. atrodytų, nieko labai tikėtis neverta. Bet ne, augalai moka nustebinti.

Vyriškoji gegužraibė pasitiko gana gausiai žydinti, nors panašu, kad žydėjimas išsitęs laike. Dar daug nepražydusiu, vos „spaigus” keliančių augalų.

Beieškant širdinės dviguonės tikėjimės kartu netikėtai aptikti ir nariuotąją ilgalūpę. Bet didžioji dalis pasivaikščiojimo pelkėje ir papelkiais jokių rezultatų nedavė. Ir jau besiruočiant sukti link automobilio netikėtai užmatytas vienas žydintis dviguonės augals. Po to dar vienas, ir dar vienas. Kol kas jų nedaug, lyginant su ankstesnių metų rezultatais. Visai nėra juvenilinių augalų. Bet dar anksti.

Taigi, jei vyriškoji gegužraibė lyg ir pataikė į stereotipinį chronologinio žydėjimo grafiką, tai širdinė dviguonė šįsyk nustebino.

Jogaila Mackevičius