Prieš mano akis dvi naujos knygos. Abi apie Europos orchidėjas. Abi išleistos vienu metu, t.y. ne tik šiais metais, bet ir praktiškai tą patį mėnesį. Bet orchidėjų sistematika tokia skirtinga, kad net pyktis ima. Negi tie autoriai negali tarpusavyje susitarti? Juk netoli – vieni iš Olandijos, kiti iš Danijos. Bet ne, kažkokia nesveika konkurencija tarp tų orchidologų, kad kiekvienais metais nusipirkus naują knygą apie Europos orchidėjas – tų pačių rūšių vis kiti pavadinimai… Šiemet vieną išleido K.Kreutz, kurio knyga apėmė ne tik Europos, bet ir Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos orchidėjas, todėl joje keli tūkstančiai taksonų, o knygos puslapių irgi virš 1000. Sunki, su tokia galima jau ir botaninį nužudymą padaryt. Antra knyga išleista karališkojo botanikos sodo KEW. Autoriai trys (R.Kuhl, H.Pedersen, Ph.Cribb). Knyga plonesnė, tik 450 psl., apima Europos ir viso Viduržemio regiono orchidėjas. Pirmoje knygoje priskaldyta labai daug naujų rūšių, o antroje labai daug rūšių sujungta, todėl taip skiriasi ir knygų apimtis. Žemiau padariau apžvalgą, kas naujo orchidėjų pasauly pagal dvi knygas, kurių viršelius matote. Toliau sutrumpintai knygas vadinsiu „Kreutz” ir „Kew”.

1. Tamsialapis skiautalūpis: Pagal Kreutz jeigu randi labai aukštą (iki 130 cm), tai bus Epipactis atrorubens var. triploidea. Jis žinomas iš Šiaurės Lenkijos, bet galėtų augti ir Lietuvoje. Nominatyvinis porūšis užauga tik iki 60 cm. Aišku, truputį skiriasi ir žiedai (var. triploidea – mažesni). Aš tokių labai aukštų (virš metro) esu radęs Kiauneliškio rezervate. Kew tokio varieteto neišskiria.

2. Plačialapis skiautalūpis: Kreutz rašo, kad dabar Epipactis helleborine paplitimas tapo visiškai neaiškus, nes dauguma varietetų pakelti iki rūšies. Pavyzdžiui, pušyninis skiautalūpis, kuris buvo laikomas plačialapio varietetu ar porūšiu, dabar jau yra rūšis E. orbicularis ir nurodoma, kad jo augimo vieta – Baltijos šalys, Rytų Lenkija ir kiti rytiniai kraštai. Pušyniniai skiautalūpiai yra kiek apvalesniais lapais ir auga pušynuose. Kew tokios rūšies ir toliau nepripažysta, laiko, kad tai tas pats plačialapis skiautalūpis.

3. Epipactis purpurata var. rosea: nieko naujo, šitas bechlorifilis ružavas varietetas buvo žinomas ir anksčiau, bet Kreutz knygoje rašoma, kad jis labai retas ir auga tik Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Rumunijoje. Bet ne vienas, kuris domimės orchidėjomis, matėme jį ir Lietuvoje (kaip tik tame miške, kur kilo skandalas dėl miško kirtimo ir kas paskatino E. purpurata greičiau įtraukti į Raudonąją knygą). Reiktų, matyt, kažkokios mokslinės publikacijos, kad šio varieteto radavietė būtų atvaizduojama ir Lietuvoje. Kew tokio varieteto visai nemini.

4. Dviguonės: Anksčiau kiaušininė dviguonė (Listera ovata) ir širdinė dviguonė (Listera cordata) buvo sujungtos su rusvaja lizduole (Neottia nidus-avis) į bendrą gentį Neottia, nors tai visai nepanašūs augalai. Kreutz vėl atskyrė šias gentis ir dviguonės vėl tapo Listera, o lizduolė liko Neottia. Kew užsispyrusiai mano, kad visos šios trys rūšys priklauso vienai genčiai Neottia.

5. Miškinė plikaplaiskė: pagal Kreutz dabar ji Hemipilia cucullata, pagal Kew – Ponerorchis cucullata. O buvo  Neottianthe cucullata. Tai kaip vadint?

6. Dvilapė blandis: pagal Kreutz – Platanthera bifolia yra žemi augalai iki 30 cm. Jeigu 30-90 cm – tai jau Platanthera fornicata, kuri, kaip nurodoma knygoje, plačiai paplitusi visoje centrinėje ir šiaurės Europoje. Skiriasi ir biotopai: P. bifolia auga rūgščioje dirvoje, o P. fornicata – kalkingoje. Tuo tarpu žalsvažiedės ir dvilapės blandies hibridas pripažintas atskira rūšimi – Platanthera hybrida, t.y. ji toliau plinta kaip rūšis, o ne kaip hibridas (Platanthera x hybrida). Skiriasi dulkinėmis, kurios nors ir lygiagrečios, kaip pas dvilapę, bet su dideliu tarpu, kaip pas žalsvažiedę (žalsvažiedės dulkinės ne lygiagrečios, bet „stogeliu”).

Pagal Kew – Platanthera fornicata rūšies nėra. Tai dvilapės blandies varietetas Platanthera bifolia var. latissima, augantis ir pas mus. O žemaūgis varietas P. bifolia var. bifolia Lietuvoje net neauga. Žalvažiedės ir dvilapės blandies hibridas nelaikomas atskira rūšimi.

7. Tankiažiedis plauretis: .Pagal Kreutz pripažintas tankiažiedis plauretis (Gymnadenia densiflora), kuris anksčiau buvo laikomas pievinio plaurečio porūšiu G. conopsea subsp. densiflora. Tankiažiedis išsiskiria 60-70 cm aukščiu (pievinis 20-40 cm) ir daug vėlesniu žydėjimu. Nurodoma, kad auga Lenkijoje ir Estijoje. Kew taip pat pripažįsta šią rūšį, paplitimo žemėlapis apima ir Lietuvą.

8. Žalioji plateivė: Kreutz ir Kew grąžino senąjį pavadinimą Coeloglossum viride. Todėl turėtų ir lietuviškai vadinama plateive, o ne žaliąja gegūne (pagal anksčiau galiojusį vardą Dactylorhiza viride).

9. Raudonoji gegūnė: Kreutz aprašo daug varietetų, kurie gali augti ir Lietuvoje. Dactylorhiza incarnata var. latissima yra tvirta, didelė, 40-100 cm aukščio (nominatyvinis porūšis tik 30-60 cm), lapai platesni, o žiedynas ilgesnis (10-20 cm ilgio). Nurodoma, kad auga Lenkijoje, Baltarusijoje, Estijoje. Man atrodo, kad tokių gigantiškų raudonųjų gegūnių esu radęs Kretuonykščio pelkėje. Kitas varietetas D. incarnata var. hyphaematodes skiriasi dėmėtais lapais ir bordiniais žiedais. Ne tokie smarkiai dėmėti, kaip raibosios gegūnės, bet vistiek dėmėti. Aš tokių keistų raudonųjų gegūnių irgi radęs Kretuonykščio pelkėje. Galvojau, kad raudonosios gegūnės lapai iš principo negali būti dėmėti, palaikiau hibridu. Knygoje nurodoma, kad šis varietetas auga Estijoje ir Latvijoje. Taigi, tikėtina ir pas mus. Kitas dėmėtais lapais varietetas, bet jau šviesesniais, rožiniais žiedais, vadinasi D. incarnata var. haematodes. Augalai smulkūs. Nurodoma, kad auga Baltijos šalyse. Dactylorhiza incarnata var. borealis – specifinis Baltijos šalių ir Skandinavijos varietetas. Savo retu, trumpu žiedynu ir lieknu pavidalu labai primena siauralapę gegūnę. Dar skiriasi ir tuo, kad žiedo lūpa akivaizdžiai triskiautė. Raudonosios gegūnės porūšis D. incarnata subsp. serotina pakeltas iki rūšies D. serotina. Nurodoma, kad auga ir Baltijos šalyse. Žiedynas trumputis, cilindriškas ir labai ryškus. Gelsvoji gegūnė (Dactylorhiza ochroleuca) jau nebelaikoma raudonosios porūšiu, o atskira pilnaverte rūšimi. Raibajai gegūnei (D. cruenta) taip pat gražintas rūšies statusas.

Tuo tarpu Kew visų šių D. incarnata varietų neišskiria, o gelsvąją ir raibąją gegūnes toliau laiko raudonosios varietetais (D. incarnata subsp. incarnata var. ochroleuca ir D. incarnata subsp. incarnata var. cruenta).

10. Aukštoji gegūnė: Pagal Kreutz – tai, kaip buvo, taip ir tebėra atskira rūšis D. fuchsii. Pagal Kew – dėmėtosios gegūnės porūšis D. maculata subsp. fuchsii.

11. Baltijinė gegūnė: Pagal Kreutz tai jau nebėra D. majalis porūšis, grąžintas D. baltica vardas. Pagal Kew – tai tebėra plačialapės gegūnės porūšis D. majalis subsp. baltica.

12. Rusovo gegūnė: Pagal Kreutz, estų džiaugsmui, ši gegūnė iš D. traunsteineri subsp. curvifolia (D. traunsteuneri subsp. russowii) pakelta iki rūšies Dactylorhiza curvifolia. Daugiausia auga Estijoje, kiek mažiau Latvijoje, o Lietuvoje nurodoma, kad žinoma tik iš vieno taško. Nuo siauralapės gegūnės skiriasi lenktais lapais. Tuo tarpu Kew nepripažįsta ne tik Rusovo, bet ir pačios siauralapės gegūnės – laiko ją plačialapės gegūnės porūšiu D. majalis subsp. lapponica.

13. Blakinė gegužraibė: vis ieškoma, bet nerandama Lietuvoje rūšis. Trumpai suspėjo pabūti blakiniu anakampčiu, bet pagal Kreutz dabar pervadinta į Anteriorchis coriophora. Tačiau Kew toliau paliko Anacamptis coriophora.

14. Mažoji gegužraibė: pagal Kreutz dabar Herorchis morio. Kew paliko Anacamptis morio.

15. Smulkiažiedė gegužraibė: pagal Kreutz dabar tai Odontorchis ustulata, o Kew paliko ankstesnį naujadarą Neotinea ustulata, pagal kurį buvo pakeistas ir lietuviškas vardas į smulkiažiedę svilą.

16. Vyriškoji gegužraibė: pagal Kreutz dabar tai Androrchis mascula. Buvęs jos varietetas Orchis mascula var. ovalis pakeltas iki rūšies Androrchis ovalis. Kuo skiriasi, man liko neaišku. Ir pats autorius nurodo, kad kai šios abi rūšys auga kartu, ne visada įmanoma atskirti, kuri yra kuri. Abi rūšys, pagal jį, auga ir pas mus. Kew paliko senąjį pavadinimą Orchis mascula.

Andriejus Gaidamavičius