Trumpoje balandžio mėnesio pabaigos kelionėje į Budapeštą apsilankyti Vengrijos nacionalinėje bonsų parodoje iš pradžių net neplanavau jokių „orchidėjinių žygių”. Tačiau kaip ne retai nutinka, pagelbėjo draugai, atsiuntę vienas Orchis purpurea augavietės koordinates pačiame Budapešte. Tai kaip  gi nesusigundysi…

Aprašyti įspūdžių iškart neturėjau kada. Bet tai gal ir į naudą – prisiminti nuostabią kelionę po pusmečio yra beveik (beveik!) tas pats, kas joje dar kartą pabuvoti. Ir kaip jau nekartą sakiau, kad „geriausiai pasakoje vaizdas”, todėl vietoj žodžių įkelsiu daugiau nuotraukų ar vaizdo įrašų.

Ankstyvą vienintelės viešnagės dienos rytą, iškart po pusryčių išsiregistravęs iš viešbučio, išsikviečiau Bolt pavežėjus, kurie mane privežė faktiškai prie pat tikslo. Beliko įkalne įveikti 80 metrų ir atsidūriau gausioje orchidėjų augimvietėje. Panašu, kad tai buvo senos sodybos vieta, virtusi šiukšlynu ją nugriovus.

Orchis purpurea buvo pats žydėjimo pikas. Suradau ir tą vienintelį, entuziastų prieš eilę metų užfiksuotą, baltąjį augalą.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Be to, čia turėjo augti ir Limodorum obertivum. Nors buvau perspėtas, kad jam dar bus anksti žydėti, vis tiek pasidairiau visokių nutryptų keliukų pakraščiuose ir… radau. Dauguma augalų buvo tik bepradedą dygti. Ši rūšis neturi įprastų lapų ir naudojasi mikorizinio grybo paslaugomis maitinantis, todėl labai greitai išleidžia žiedynus ir sužydėjusi subrandina bei išbarsto sėklas. O visą likusį laiką tūno po žeme, tausodama simbiontinio grybelio pajėgumus. Radau tik vieną augalą, kurį galima būtų užskaityti kaip žydintį. Visi kiti dar buvo „spaigų” stadijoje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ne vieną kartą apėjęs augimvietę, atsižiūrėjęs iki soties žydinčių augalų, pakilau pratryptu takučiu viršun ir pataikiau į Krekeso edukacinį taką. Šis takas (Gubóvirág tanösvény) yra Duna–Ipoly nacionaliniame parke,  pasižyminčiame labai įvairiais kraštovaizdžiais, įskaitant upių slėnius, kalvas, miškingas teritorijas ir pelkes. Parke yra ir įvairių geologinių darinių, tokių kaip uolos ir natūralūs akmenys. Tiesa – krekesas, tai augalas (šis lietuviškas pavadinimas man nebuvo iki šiol žinomas, bet tai – globularia, Gubóvirág). Takas pavadintas augalo vardu, kuris tuo metu, deja, nežydėjo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Nuėjęs taku apie dešimtį kilometrų, nusileidau kitame nacionalinio parko gale, vėl išsikviečiau Bolt’ą ir nuvažiavau bonsų parodos link.

Jogaila Mackevičius