Kaip bebūtų gaila, šiemet nieks savo skiautalūpių nuotraukomis nepasigyrė ir jų neatsiuntė. Bet aš skiautalūpiams ir šiais metais likau ištikimas. Kiekviena rūšis buvo nufotografuota, stengiantis surasti kuo didesnį kerą.

Be to, teko susipažinti su keletu naujų jų formų (ar net gi rūšių).

Pirmoji – pušyninis skiautalūpis (Epipactis distans). Labai komplikuotas taksonas. Ne visi pripažįsta, kad tai atskira rūšis, nors jau yra parašytas straipsnis (Journal Europäischer Orchideen, Gliwa, B. & Stukonis, V. Epipactis distans in Litauen. Journal Europäischer Orchideen 42(1): 111-126, 2010), kad  jis aptiktas ir Lietuvoje. Deja, šie faktai daug kam kelia rimtų abejonių.

Visų pirma, Lietuva labai nutolusi nuo pagrindinio rūšies arealo, tad mažai tikėtina, kad kažkaip tų augalų sėklos buvo atpūstos ir pas mus.

Antra, pušyninis skiautalūpis Lietuvoje niekada nebuvo stebėtas atskiromis didesnėmis grupėmis. Jis visada rastas tarp plačialapio skiautalūpio. Tas verčia manyti, kad tai tėra morfologinė plačialapio skiautalūpio forma. Na, o išsamesnių tyrimų, kaip jau pas mus ir įprasta, niekas neskuba daryti.

Pušyninį skiautalūpį pamačiau kelio Merkinė – Marcinkonys pakelėje liepos 20 dieną. Suradome keletą augalų. Tačiau, kaip ir įprasta, aplinkui augo ir nemažai plačialapių skiautalūpių.

Epipactis distans nuo E. helleborine skiriasi trumpesniais standesniais lapais. Tai turbūt vienintelis akivaizdžiai pastebimas jų skirtumas, kurį nesunkiai pastebėsite ir nuotraukoje dešinėje.

Antroji ypatinga pažintis buvo su geltonžiedžiu tamsialapiu skiautalūpiu (Epipactis atrorubens) liepos 23 dieną Šuminų kaimo apylinkėse. Pasirodo, ši rūšis turi ne vieną spalvinę žiedų formą. Internete pavyko užmatyti chlorantha, pallens, albiflora formas. Tačiau kuri iš formų yra mano matytoji, nesiimu spręsti. Kreipiausi pagalbos į keletą socialinių tinklų grupių, bet kol kas atsakymo aiškaus negavau.

Jogaila Mackevičius