Prasidėjęs plačialapėmis klumpaitėmis, birželio mėnesį orchidėjų bumas trinkteli gegūnėm ir geguraibėm, o liepą iniciatyva pereina skiautalūpiams. Dauguma šių rūšių mūsų sąlygomis yra „stambios“ ir gerai matomos, todėl neretai tampa augalų brakonierių aukomis. Bet štai nuo liepos antrosios pusės skirtinguose biotopuose pasirodo mažylės, kurioms niekas negresia. Tai – maži kuklūs augaliukai, juvelyriškais žiedais, kurių niekam nekils mintis persisodinti į darželį, o daugelis jas tiesiog praeis nepastebėję. Tai – pelkinė laksva, miškinė plikaplaiskė ir šliaužiančioji sidabriukė. Nors pražysta skirtingu laiku, jos papildo gegužraibinių žiedų paradą faktiškai nuo liepos vidurio iki rugsėjo.  Šiais metais susipažinau ar atnaujinau draugystę su visomis trimis.

Šliaužiančioji sidabriukė, Goodyera repens iš šio trejetuko pražysta pirmoji. Nežydinti ji, kaip ir kitos, sunkiai pastebima, sudaro tarp samanų išsibarsčiusias, prie žemės prigludusias skroteles, žaliuojančias visus metus. Bet štai liepos viduryje ima iš skrotelių augti žiedynkočiai ir netrukus sidabriukės papuošia  miško paklotę smulkiais melsvais žiedais. Kadangi augalai pražysta skirtingu metu, sutiksime jų žydinčių ir po mėnesio, net gi rugpjūčio pabaigoje. Sidabriukės nemėgsta ekstremalumų. Augdamos brandžiuose retuose miškuose, jos pasirenka samaninę paklotę ir negali pakęsti nei užmirkimo, nei sausros. Su sidabriukėmis buvau susitikęs liepos 18 ir rugpjūčio 23 dienomis.

Miškinė plikaplaiskė, Neottianthe cuculata seka paskui sidabriukes. Ieškojome jų žydinčių vieno iš vasaros žygių metu, liepos 13 dieną, bet nesėkmingai. Nors lapų skrotelės jau turėjo  būti matomos, bet iki šiol mes nebuvome jų matę, taigi, greičiausiai praleidome nepastebėję žolėse. Tai taip pat miško augalai, mėgstantys įsikurti miškų keliukų pakraščiuose. Geriau nei sidabriukės toleruoja sausringesnį orą ir vešlesnę žolių dangą. Stebėjau jas bepradedančias žydėti liepos 23 dieną, o rugpjūčio 21 dieną jau buvo nemažai nužydėjusių beveik iki viršūnės. Tai nuostabiais šviesiai violetiniais dėmėtais žiedais žydinčios orchidėjos. Neabejotinai turėtų būti ir augalų-albinosų, bet man jų kol kas aptikti nepavyko.

Pelkinė laksva, Hammarbya paludosa – trečioji iš mažųjų sesučių pražysta paskutinė. Ji dažniausiai būna pati smulkiausia. Nors po gerų vegetacijai metų (daug vandens pelkėse) kitais metais gali pasiekti įspūdingus gabaritus. Auga laksvos pelkėse, kur sugeba konkuruoti su žoline danga. Šiemet ieškojau jų daugiausiai, buvau ir Vyžuonų botaniniame draustinyje, žvalgiausi ir Rūdininkų  biosferos poligono pelkynuose, ieškojau Pravalo ežero apypelkiuose. Visos paieškos buvo bevaisės. O parodė man ją Plomėnų pelkėje rugpjūčio 5 dieną.

Visų žydėjimas labai juvelyrinis, visos žydi iki rudens, tarsi pasitikdamos jį, pasisveikindamos…

Jogaila Mackevičius