Visų pirma, labai norėčiau padėkoti visiems, kurie perskaitę skelbimą apie europinio maldininko paieškas Lietuvoje, atsiuntė pamatytų maldininkų koordinates ir nuotraukas. Visos jos persiųstos mokslininkams, kurie suves šias žinias į vieną visumą. Tikiuosi, tais rezultatais pasidalinsime ir mes.
O dabar noriu trumpai papasakoti kaip šiemet sekėsi man su maldininkų paieška. Rezultatas greičiau neigiamas, nei teigiamas, bet tai irgi rezultatas…
Maldininkų ieškojau du kartus, abu kartus Rūdininkų biosferos poligone, abu kartus su bendražygiais.
Pirmąjį kartą išsiruošėme liepos 25 dieną. Su ta mintim, kad šiuo metu rasime dar nesubrendusius maldininkus. Ir tai bus įrodymas, kad jie iš niekur neatskrenda, o žiemoja pas mus.
Susitikome Rūdininkuose prie bažnyčios, ir persėdę į vieną automobilį, pratraukėm į poligoną. Pirmiausia, kad prasimankštinti prieš rimtesnį klampojimą pelke, apėjome Šulnio ežerą. Pasigrožėjome vandens lelijomis (tiek paprastąja, tiek mažažiede). O tada, visai netoli nuo Šulnio, palikome automobilius ir pradėjome savo varginantį klampojimą pelke. Nuklampoti tereikėjo 2 kilometrus, bet jie pasirodė kai visa dešimtis.
Pelkėje vandens buvo daug, durpė įmirkusi, o linijos dar keturratininkų išvažinėtos, išmaltos. Klimpom kiekviename žingsnyje, stengdamiesi nepasiduoti.
Taip pamažu pamažu, befotografuodami vabzdžius, vorus ir apskritalapes saulašares pasiekėme laukymę. Labai gražios vietos, žolių kupstai ant klampios įmirkusios durpės, atviro vandens plotai.
Šiuose plotuose užmatėm keletą išdraskytų gulbių lizdų. Matyt pasidarbavo stambus plėšrūnas. Ir čia sutikom didžiausią atrakciją – bėgiojančią gulbę giesmininkę. Ji greičiausiai buvo sužeista užpuolimo metu ir neskraidė. Iššokusi iš krūmų, prabėgo mums tiesiai prieš nosis ir nurūko miškan. Ir kol mes laukymėje ieškojom ko atėję, visą laiką lakstė aplinkui.
Pabandėm ją nufotografuoti (L. Baranauskienės nuotrauka dešinėje), bet kiek pavykdavo, tai tik užfiksuoti baltą plėmą tarp medžių (taip, taip, ten ne fotobrokas, ten gulbė giesmininkė).
Maldininkų ieškojom ilgai ir atkakliai. Neradom. Nutarėm, kad jie dar maži ir mes jų paprasčiausiai nematom. Vietoj jų į fotoobjektyvo akiratį pateko ir driežai, ir vorai, ir dar visokiausių gyvių, kurių čia buvo pilna.
Be dalios – atgalios. Atgal ėjimas nebuvo toks varginantis, matyt jau buvom apsipratę su klampumu ir oro karščiu.
Antrasis kartas – rugsėjo 13 dienos vakaras. Atšokom į netoliese nuo pirmosios vietos esančius viržynus. Pasistatėm lempą ir vėl gi ilgai ir atkakliai jų ieškojome. Ir šį sykį nieko.
Ir kai jau visai užgeso viltis šiemet susitikt su maldininku, spalio 2 d. gavau žinutę iš studijų kolegės, kad turi sugautą maldininkę, ir jei noriu, galiu atvažiuoti su ja susipažinti. Klausti net nereikėjo, iškarto nulėkiau su visa fotoįranga. Fotosesijai išradingumo nepritrūko, nusifotografavome įvairiais rakursais ir esant įvairiausiam fonui.
Nors sėkme negaliu skųstis (tikslas pasiektas), bet tikiuosi, kitais metais pasiseks labiau.
Jogaila Mackevičius
