Tęsdami vasaros žygių seriją, liepos 13-tąją išsiruošėme į Labanorą ir aplink jį. Žodžiu – Aukštaitija. Šio žygio daugiau tikslų susiję su vandens augalais, nei su vabzdžiaėdžiais ar orchidėjomis, todėl dalį jų aprašiau kitoje svetainėje, ir čia pateiksiu tik nuorodas.

Startas kaip visada – penktą ryto, kryptis – Molėtai, tada į dešinę ir Labanoro „linksmaisiais“ kalniukais per visą girią. Pirmieji tikslai – ešerinė slepišėrė (Isoetes lacustris) ir ežerinė lobelija (Lobelia dortmana), užimančios panašias ekologines nišas. Abi jos mėgsta švarų, skaidrų, neturtingą maisto medžiagomis vandenį, smėlėtą gruntą. Lietuvoje dar niekas nebuvo abiejų jų sutikęs viename ežere. Todėl kiek panagrinėję informacijos šaltinius, pasirinkome keletą ežerų (po du kiekvienam augalui) ir susidėliojome maršrutą

Pirmoji kelyje – slepišėrė. Ją radome faktiškai atsitiktinai, pastebėję išrautus ir pakrantėn suplaktus augalus. Daugiau apie susitikimą su ežerine slepišėre rasite čia.

Nors teko paklajoti niekur nepažymėtais Labanoro miškų keliukais, nesunkiai susiradom ir ežerinę lobeliją – tikrai įspūdingą vandens augalą, gausiai žydėjusį Ešerinio ežere. Taigi, du pirmieji tikslai – be problemų: slepišėrei aptikti reikėjo aplankyti du numatytus ežerus, lobelijai pakako vieno.

Tolimesnis maršrutas – link Antaliedės. Šioje vietovėje iš viešai skelbiamų studentų darbų prisirankiojom pievinio plaurečio, vienalapio gedučio ir nariuotosios ilgalūpės koordinačių. Turėjome jas patikrinti. Bet greitai supratome, kad visos tos koordinatės beveik iš piršto laužtos. Net biotopai nebuvo panašūs į tuos, kur turėtų šie augalai augti. Beliko tik pasidžiaugti tuo, ką radom – rusvąsias lizduoles ir šliaužiančiąsias sidabriukes, kurių jau anksčiau buvome atsižiūrėję į valias.

Rusvoji lizduolė Antaliedės apylinkėse

Kitas maršruto taškas taip pat buvo susijęs su vandens augalais. Tai – Ūsių ežeras, kuriame anksčiau man pavyko stebėti gana nemažai mažažiedžių vandens lelijų (Nymphaea candida). Tai buvo pernai, o šiemet ežero pakrantės prie paplūdimio pasikeitė beveik neatpažįstamai. Vandens lelijų lapai buvo apėsti lūgninio lapgraužio, žydėjo vos keletas žiedų. Kažkur dingo visos pakrančių dreisenos. Apie mažažiedes vandens lelijas šią vasarą daugiau esu papasakojęs čia.

Vandens lelija. O jei geriau įsižiūrėsite, tai kairėje pusėje ant žiedlapio pamatysite lūgninį lapgraužį

Toliau, pro Kaltanėnų pievas, kuriose gervės ganė savo mažylius, patraukėme pro Ignaliną link Juodupės slėnio.

Gervės moko gerviukus slėptis aukštoje žolėje

Taip pat labai paini vieta, kaip ir prie lobelijos augimvietės. Keliukų navigacija neišduoda, turi orientuotis pagal nuojautą. Bet nuojauta neapgavo – Juodupėje pamatėm gana gausius balinio skendenio (Utricularia intermedia) sąžalynus. Dangus buvo apsiniaukęs, artėjo liūtis, todėl ryškiai geltoni skendenių žiedai tamsaus gūdaus miško apsuptyje atrodė itin įspūdingai. O vietomis pro gausius besiruošiančius žydėti šliaužiančiosios sidabriukės sąžalynus buvo net keblu praeit, jei nenori jos išmindyti.

Balinis skendenis (Utricularia internedia)

Juodupės duburio apylinkėse kažko labai ir neieškojome, tiesiog norėjome susipažinti su šia vieta. Mūsų laukė dar vienas taškas Ukmergės rajone, kuriame ketinome paieškoti plikaplaiskės (Neottianthe cucullata). Nuo Juodupės slėnio iki mūsų tikslo beveik 100 km, o jau saulė vakarop, ir dar lietus ėmė kauptis. Tad kol privažiavom, mišką ėmė gaubti sutemos. Kokios dar plikaplaiskės? Juolab, kad ir žydėti plikaplaiskei buvo kiek ankstoka. Pasigrožėjom senoviniu grindiniu ir namo.

Per dieną nuėjome 15 km, nuvažiavome 555 km, sėkmės ir nesėkmės pasidalino po lygiai. Dienos moralas: niekada nepasitikėk studentų tyrimais…

Jogaila Mackevičius