Keletą metų vis atidėliojęs dalyvavimą, šiais metais šiaip taip prisiverčiau sudalyvauti kasmet rengiamame rudeniniam žygyje po Aukštumalos pelkę. Prabudus ryte sunkiai pavyko atsikelti iš lovos, didelio entuziazmo nepridėjo paryčiais už lango girdimas lietus ir didelis vėjas.

Pusryčiai, paskutiniai daiktai į kuprinę… Kai jau viskas, kas reikalinga, ir šuo atsiduria mašinoje, galima važiuot. Nuo namų iki šios pelkės beveik dvi valandos kelio.

Atvykus nustebina susirinkusiųjų skaičius – jų daugiau nei dvidešimt.

Nemaža dalis maršruto ėjo žvyrkeliu. Pelke – gal koks penketas kilometrų.

Nulipus nuo tako viskas tampa daug įdomiau, kojos sminga į šlapius kiminus po kuriais tik durpė, eiti sunku ir būtina žiūrėti, kur dedi koją. Viduryje pelkės pats šituo įsitikinau, kai praradęs budrumą, kažkur užsižiūrėjau ir viena koja prasmego iki kelio.

Vaizdai gražūs: žemos pušys, vietomis dideli viržių plotai, daug mažų ežerėlių, kuriuose auga vandens lelijos ir lūgnės, vasarą kai kuriuose galima pamatyti žydinčius skendenius.

Bet viskas pasikeičia pasiekus pelkės pakraštį iš kur matosi durpynas. Didžiulis plotas tamsios žemės su vietomis iškastomis duobėmis, kurios pilnos vandens atrodo liūdnai. Iš tikrųjų, Aukštumalos pelkė viena labiausiai nukentėjusi nuo žmogaus veiklos.

Įdomu tai, kad jau akmens amžiuje šiose vietovėse gyveno ar apsistodavo žmonės. Pelkės rytinėje dalyje, į vakarus nuo Lapalių kaimo, smėlingoje salelėje būta įtvirtintos gyvenvietės, vadinamos Pilekalve, Pilskalniu. Salelė vos pusmetrį iškilusi virš pelkės. Įsivaizduojant kad tuo metu visas šitas kraštovaizdis atrodė kitaip nei dabar (pelkėje buvo daug daugiau vandens), tai ir ši gyvenvietė nebuvo pasiekiama kiekvienam pašaliniam ar norintiems plėšikauti kareiviams.

Dar 1820 metais prasidėjo pelkės sausinimo darbai, iškasti 12 metrų pločio ir 4 metrų gylio kanalai į Šyšos bei Tenenio upes. Prasidėjo pelkės kolonizacija, imta statyti namus ir apgyvendinti žmonės. Dar ir šiandien didelėje pelkės dalyje kasamos durpės.

Tad šiai dienai matome tik labai mažą dalį ankstesnių kartų sudarkytos, bet šiuo metu saugomos pelkės. Šiuo metu dauguma nusausinimo kanalų užtvenkti, vietomis šitą darbą puikiai atlieka ir čia gyvenantys bebrai. Pelkininkų gyvenviečių liko vos kelios senos trobelės, kitų buvusių namų nebėra nei ženklo. Bet visa istorija paliko didelę žymę šios pelkės kraštovaizdyje, kuris niekad nebebus toks, koks buvo.

Vilius Kairys