Pastaruoju metu spaudoje pasirodo pranešimų ir diskusijų, kad ketinama steigti naują poligoną Rūdininkų girioje. Maža to, nemažai nuomonių, kad nuo to tik pagerės aplinkosauginis režimas šiame unikaliame miškų ir pelkių masyve. Toks požiūris man atrodo labai keistas ir nepagrįstas. Įsteigus karinį poligoną, neabejotinai bus gerokai apribotas (jei išvis neuždraustas) lankymasis tam tikroje girios dalyje. Bet man karinės pratybos niekada nebus suderinamos su aplinkosauga.
Taigi, kol dar galima, išsiruošėme praleisti dieną nors ir nedidelėje Rūdininkų girios dalyje: apeiti du jos ežerus – Kernavą ir Šulnį, pasižvalgyti žemyninėse kopose ir viržynuose.
Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia nemažai gamtinių ir istorinių duomenų apie šią girią:
Rūdninkų giria yra Šalčininkų raj., Varėnos raj. ir Vilniaus raj. savivaldybių teritorijose, į pietus ir rytus nuo Baltosios Vokės. Plotas 37 500 ha, mišku apaugę 32 900 ha.
Susideda iš 23 miškų, didžiausi: Dargužių, Jašiūnų, Girios, Nevainionių, Pirčiupių, Rakliškių, Rūdninkų, Sėlų, Valkininkų, Žygmantiškių…
Girios pietinėje dalyje teka Šalčia, per girią – Šalčios intakas Visinčia, per šiaurinę dalį – Merkys su keliolika intakėlių. Masyvo viduryje yra Šulnio ir Kernavo ežerai. Iš Kernavo ežero į Visinčią teka Kernavė. Reljefas lygus, vietomis kalvotas ir banguotas. Yra įlomių, kuriose susidarę šlapi medynai ir pelkės; didesniosios: Kernavo, Rūdninkų, Žygmantiškių, Macelių, Samanynės…
Viduriniai amžiais girioje buvo geležies liejyklų, naudojančių vietinę rūdą. 1470 girioje buvo įkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės namai ir žvėrynai, sunyko 17 a. per karus su Rusija. 18–19 a. daug miškų išdalyta privatiems savininkams. Miškai buvo intensyviai kertami, sunyko medžiojamoji fauna. 1831 miškuose buvo formuojamas Vilniaus universiteto studentų sukilėlių legionas, 1863 veikė sukilėliai, II pasaulinio karo metais girioje buvo įsikūręs sovietų diversantų ir partizanų centras. Sovietų okupacijos metais buvo įkurtas landšaftinis istorijos draustinis ir įsteigtas LSSR Revoliucijos muziejaus filialas (skirtas sovietų partizanų veiklai).
8 valstybiniai draustiniai (2011 metų duomeinimis): Kernavo telmologinis draustinis, Merkio ichtiologinis draustinis, Navakonių geologinis draustinis, Rūdninkų kraštovaizdžio draustinis, Šalčios hidrografinis, Visinčios kraštovaizdžio draustiniai, Zygmantiškių geomorfologinis draustinis. Girioje yra 54 miško buveinės, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių (kurtinių, tetervinų, meletų, juodųjų gandrų, mažųjų erelių rėksnių, vištvanagių, peslių) perimvietės ir lizdavietės.
Masyve yra 9 kultūros paminklai: Tetervinų piliakalnis, Junduliškių pilkapynas, Senųjų Macelių pilkapynas, Pabarės pilkapynas, Kuršių akmenys su pėdomis, 1863 sukilėlių kapai, sudegintų kaimų vietoje ir žuvusiųjų atminimui Gumbo kaime pastatytas paminklinis akmuo, Pirčiupių – memorialinis ansamblis.
Nuo 1944 Rūdninkų girioje veikė Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Lietuvos partizanai. Girioje didesnio masto organizuoto pasipriešinimo nebuvo tiek dėl geografinės miškų padėties, tiek dėl vietos gyventojų nacionalinės sudėties…
Net trumpi enciklopediniai duomenys neleidžia abejoti Rūdininkų girios unikalumu.
Nutaikę gerą, nors ir nesaulėtą orą, patraukėme Kernavo ežero link. Palikdami šone Jašiūnus į girią pasukome ties Gudeliais. Pirmasis objektas, patraukęs mūsų dėmesį – savotiškas paminklas Gaidžių kaimui, kurį II pasaulinio karo metu ištiko panašus į Pirčiupius likimas. Tikrai savitas paminklas: ant dviejų betoninių pamatų užkeltas didžiulis riedulys. Nėra čia žuvusiųjų pavardžių, iškaltų akmenyje, bet atmintis gyva – ir per šias Vėlines čia kažkas uždegė žvakutes.
Atminimas Gaidžių kaimui
Toliau kelias vingiavo nuostabiais Rūdininkų girios miškų masyvais kol privažiavome Kernavo ežero prieigas.
Wikipedijos informacija:
Kernavas – ežeras pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone, apie 13 km į šiaurės rytus nuo Pabarės, 6 km į pietus nuo Rūdninkų. Telkšo Rūdninkų girioje, Kernavės aukštapelkėje. Ežeras ovalios formos: ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus 1,1 km, plotis iki 0,95 km. Altitudė 145,2 m. Krantai žemi, pelkėti, ištisai apaugę medžiais ir krūmais. Ežeras yra Kernavo telmologiniame draustinyje. Pietuose išteka Visinčios intakas Kernavė (Merkio upės baseinas).
Prie paties ežero privažiuoti negalima, tad teko paėjėti kvartalinėmis keletą šimtų metrų. Priėję, keliauti aplink ežerą pradėjome iš dešinės į kairę, t.y. pasukome į šiaurės vakarus, tada į rytus, pietus…
Iškart pasirodė, kad čia gerokai drėgniau nei paskutinio mūsų apsilankymo metu. Be to, visos kelionės aplink ežerą metu mus persekiojo praėjusios snieguotos žiemos padariniai. Buvo labai daug išvartytų medžių, išlankstytų krūmynų. Teko ne tik krypuoti į šonus, ieškant geresnio praėjimo, bet ir lankstytis, norint pralįsti pro išlinkusias krūmų šakas. Ir jei per 2020 metų Pasaulinę pelkių dieną mums teko tik viena rimtesnė kliūtis – Kernavės upelė, tai dabar teko gerokai daugiau pavargti šokinėjant per šaknis ar braidant geležingais upeliukais patvinusioje pelkėje.
Šį kartą ir įvairių radinių buvo daugiau. Tai ir riboženklis su SSSR emblema, matyt likęs nuo laikų, kai čia buvo karinis poligonas, ir brakonierių žeberklas, užmirštas slėptuvėje. Radome ir “bonsų ekspoziciją” ant pūvančių polių ežere, ir “nelegalias statybas” ežero pakrantės zonoje, ir pamirštas valtis bei plaustus. Nuo paskutiniojo apsilankymo kai kuriose žvejų vietose atsirado ir daugiau šiukšlių.
Kernavo įspūdžiams sudariau kelių dešimčių nuotraukų galerijas – vieną radiniams, kitą kelionės vaizdams parodyti. Nuotraukų peržiūrai yra rodyklės šonuose, o spustelėjus ant galerijos pele, galima pažiūrėti didesnio formato nuotraukas.
Žygio mistiką didino tirštas rūkas, išsilaikęs ko ne visos kelionės aplink ežerą metu. Ypač egzotiškai rūke atrodė vienišas žvejys, besiirstantis pripučiama valtimi.
Kelionė aplink Kernavo ežerą sudarė 4,92 km, truko be penkių minučių tris valandas.
Kernavas išvargino, todėl pasiekę automobilį, pasistiprinom. Daržovių sultinys su sumuštiniais ir moliūgų pyragas su kava labai pataisė emocinius reikalus.
Antroji stotelė – ežeras Šulnys. Vienas gražiausių mažų mano matytų ežerų. Trumpi enciklopediniai duomenys:
Šulnys – ežeras pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone, apie 11,5 km į šiaurės rytus nuo Pabarės, Rūdninkų girioje, Kernavo pelkės vakarinėje dalyje, Kernavo telmologiniame draustinyje. Ežero ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 0,2 km, plotis – iki 0,16 km. Altitudė 147,1 m. Krantai žemi, pelkėti, apaugę medžiais ir krūmais. Ežeras nenutekantis, priklauso Kernavės upelio baseinui (Visinčios intakas, Merkio upės baseinas).
Apeiti jį užtruktumėm ne daugiau valandos, nes nueiti tereikėtų 1,6 km. Bet čia mums ir vėl nesisekė. Vandens lygis dabar pakilęs visur. Ir jei aplink Kernavą teko tik šokinėti nuo kupsto ant kupsto ar per medžių šaknis, čia pelkė prie ežero buvo gerokai patvinus ir klampi. O ir ne visi buvom tinkamai pasiruošę tokiam klampinėjimui avalynės atžvilgiu.
Tad priėjom prie ežero, pakėlėm skraidyklę ir iš paukščio skrydžio apžiūrėjom apylinkes. Iš viršaus Šulnys dar gražesnis.
Kitame ežero krante užstebėjome grupelę žmonių, kurie pradžioje pasirodė kaip nelegalūs migrantai, besišildantys prie laužo. Bet netrukus pasigirdo lietuvių liaudies dainos. Ir mintis pranešti pagalbos telefonu netikėtai dingo. Tiesa, laužo kūrenimas tam nenumatytoje vietoje gal ir būtų pretekstas pranešimui, bet kas gi esi per šią klampynę dabar jų gaudyt ir drausmint…
Šalia Šulnio ežero dar vienas žadą atimantis vaizdas – viržynai beržynėliuose. Kaip nepamiršt čia apsilankyti žydint viržiams ir/ar gelstant beržams?
Paskutinysis maršruto taškas – žemyninės kopos.
Čia ir grupės nuotrauka iš skraidyklės…
…ir relaksacija žvalgantis po viržynus, smėlynus, o ypač – rudeninius eraičinų kilimus.
Kelionės pabaiga – vakaras sodyboje Šalčios hidrografiniame draustinyje, vištienos kepsnys su daržovėmis ir daržovių sultiniu…
Žygio metu nueita apie 10 kilometrų, nuvažiuota 126 km.
Jogaila Mackevičius
Giedriaus Gervio nuotraukos ir video, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos
