Atrodo, kuo toliau, tuo labiau stinga laiko. Ir jei kur nors išsiruoši, tai iš paskutiniųjų stengiesi aplėkti ir apžiūrėti kuo daugiau. Ne išimtis ir ši kelionė, kuri pradžioje planuota buvo visai kitaip. Pirmiausia maršruto stotele numatytas Čepkelių raistas, toliau Skroblaus pažintinis takas su Bakanauskų pelkute, galiausiai 1 kilometro ilgio Ilgabalės pažintinis takas.
Tačiau derinant dienotvarkę ir maršrutus, atsirado įvairiausių forse majaure. Pirmiausia kilo klausimas, ar bus galima privažiuoti prie Čepkelių. Kelionės grupėje buvo vaikų, tad eiti nuo Marcinkonių lankytojų centro gautųsi kiek toloka. Deja, savaitę prieš žygi prasidėjo polydis ir keliai tapo lengvaisiais automobiliais nepravažiuojami. Paaiškėjo ir kad Merkinėje esantis Ilgabalės pažintinis takas vargu ar būtų spėtas aplankyti.
Tad maršrutas pasikoregavo, iškrito Ilgabalė, Čepkeliai, liko Skroblas, atsirado Laumių dauba ties Puvočiais ir trumpasis Zackagirio (Dziackagirio) pažintinio tako maršrutas, kuriame yra Meškos šiknos pelkė.
Dvyliktą valandą susitikom Marcinkonyse prie lankytojų centro ir kartu su parko gide patraukėme link Marcinkonių bažnyčios. Būtent nuo jos ir prasidėjo šio kaimelio augimas nutiesto geležinkelio link. Einant link Meškos šiknos pelkės praėjome Klonių kalną (Gaidžių kopą). Turbūt svarbiausias maršruto taškas ir buvo ši pelkė. Nieks tiksliai nežino, kaip atsirado jos pavadinimas, bet spėjama, kad kadaise tai buvo miškų apsupta labai gūdi ir tamsi vieta. Susikivirčiję kaimiečiai supykę čia siųsdavo savo priešininkus, t.y. į tamsumą ir gūdumą kaip meškos… Dabar pelkės apylinkės praretėjusios ir šviesesnės, bet pavadinimas išlikęs.
Meškos šikna
Pelkės žiemą nebylios, sukaustytos šalčio, apsnigtos. Ne daug ką čia ir bepamatysi. Tačiau estetiškai pasakiškas žiemiškas jų peizažas ne mažiau už vasarinį džiugina akis.
Kelionė su gidu truko kelias valandas. Tada, nusifotografavę atminčiai sėdome į automobilius ir patraukėme link Skroblaus pažintinio tako. Kaip pavyko pasiaiškinti su gide, šis takas „kaipo yra, kaipo jo ir nėra”. Sutvarkytos tik kelios jo atkarpos, tame tarpe ir medinis takas Bakanauskų pelkėje.
Būtumėm žinoję, kokiais vingiais, kalnais ir kalneliais teks važiuot, turbūt būtumėm nevažiavę. Neišpasakyta sliduma, ištryptas šlapias sniegas, ledukas keliukų vėžiose. Bet visi trys automobiliai sėkmingai pasiekė Bakanauskų ežerėlio pakrantes ir pelkėjantį jo pakraštį – Bakanauskų pelkę. Jos medinis takas neilgas, bet vaizdai įspūdingi. Nors patį ežerą kaustė ledas, pelkės kupstai jau buvo atitirpę. O ant jų – pernykštės spanguolės, kviečiančios ne tik paukščius jų paragauti. Skanumėlis!
Bakanauskų pelkė
Grįžti teko tais pačiais slidžiais keliukais, atgal iki Marcinkonių ir juos pravažiavus – iki Puvočių. O toliau – keletas kilometrų iki Laumių daubos šlapiu, sunkiu sniegu. Gera mankšta ir kojoms, ir širdžiai, ir plaučiams.
Reikia pripažinti, kad navigacija šiuo atveju Dzūkijos miškų glūdumoj veikė beveik nepriekaištingai ir tik šiek tiek paklaidinus maršruto gale, atvedė mus į nedidelę pelkutę – Laumių daubą.
Laumių dauba
Per diena šlapiu sniegu sukorėme apie 14 kilometrų, pamatėme tris žiemos miegu miegančias Dzūkijos pelkes ir prisotinę organizmus deguonimi, pavargę išsiskirstėm namo. Dėkui kompanijai, nepabūgusiai šokių kelionės iššūkių už draugiją. Iki kitų susitikimų!
Jogaila Mackevičius
Linos ir Aurimo Baranauskų, Giedriaus Gervio, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos
____________________________
Žygio data – 2018 m. kovo 10 d.
