Neseniai apžvelgėm vieną morfoliginę saulašarių grupę – stiebines saulašares. Pasirodo, remiantis augalo sandara, atskirų jo organų ypatumais, tokių grupių galima „sukurti” ne vieną. Kita, plačiai literatūroje apie vabzdžiaėdžius augalus aprašoma grupė – gumbinės saulašarės (angl. tuberous sundews). Beveik 200 rūšių skaičiuojančioje Drosera gentyje, apie penkios dešimtis suformuoja gumbus. Visos jos priklauso Ergaleium pogenčiui.
Jau vien grupės pavadinimas pasako, kad šios saulašarės tam tikru savo gyvenimo periodu suformuoja gumbus. Gumbai – tai maisto medžiagų ir vandens atsargų sandėlis, padedantis augalams pralaukti nepalankias sąlygas. Mat visos gumbinės saulašarės auga tokiuose biotopuose, kur tam tikru metų laiku būna stipri ilgalaikė sausra. Esant drėgmės stygiui, jokie vabzdžiaėdžiai augalai nesugeba medžioti. Taigi, gumbai – prisitaikymas pralaukti nepalankias sąlygas.
Absoliuti dauguma gumbinių saulašarių rūšių auga Australijoje, Tasmanijoje ir Naujojoje Zelandijoje.Gumbinių saulašarių antžeminė dalis gali labai įvairuoti, priklausomai nuo rūšies. Jos gali formuoti kompaktiškas ar retas skroteles, bet dažniausiai jų antžeminė dalis formuoja stiebą, su pražangiai spirale ant jo išsidėstančiais lapais. Dauguma šios grupės rūšių netinka auginti terariumuose. Visų pirma todėl, kad yra gana didelės, antra (ir svarbiausia) priežastis – joms nereikia tokios didelės aplinkos drėgmės.
Vegetacijos laikotarpiu šių saulašarių auginimas iš esmės nesiskiria nuo kitų. Tik gal drėgmės joms reikia kiek mažiau (bet jos negali pristigti). Stiebus išauginančias saulašares reikia saugoti nuo išvirtimo: gretimais auginti augalus, į kuriuos jos galėtų atsiremti arba paprasčiausiai paremti pagaliukais, dekoratyviomis šakelėmis.
Tačiau po aktyvaus augimo gumbinėms saulašarėms visada prasideda ramybės laikotarpis. Tai nesunkiai pastebima. Ant lapelių nebelieka rasos, stiebeliai ima juoduoti. Vos pastebėjus šiuos požymius, reikia pradėti mažinti substrato drėgmę, o galiausiai leisti substratui visai išsausėti. Tokiomis sąlygomis gumbinės saulašarės turėtų pralaukti keletą mėnesių (šis laikotarpis priklauso nuo rūšies). Būtent ramybės laikotarpiu šios saulašarės persodinamos. Tai – pats tinkamiausias (jei ne vienintelis tinkamiausias) laikotarpis.
Kada pabaigti ramybę, turi nuspręsti pats augintojas. Bet jei šis periodas užtrunka per ilgai, saulašarės gali pradėti dygti, naudodamos gumbeliuose esančią drėgmę. Tai išsekina augalą, jis gali žūti. Todėl svarbu „nepramiegoti pavasario”.
Pažadinti po ramybės laikotarpio gumbines saulašares nėra sunku – tereikia palaipsniui pradėti didinti substrato drėgmę. Pirmiausiai nupurkšti substrato paviršių vandeniu, po to šiek tiek palieti. Kasdien lieti vis gausiau tol, kol substratas taps visiškai drėgnas. Netrukus substrato paviršiuje pasirodys nauji atželiantys augalų stiebai ar skrotelės, ir augalas pradės savo naują metų ciklą.
Rekomenduojama literatūra:
- www.growsundews.com,
- www.vcps.org,
- www.tuberous-drosera.net,
- International Carnivorous Plants Society,
- Stewart McPherson, Glistening Carnivores – the sticky-leaved insect-eating plants, Redfern Natural History Productions Ltd., ISBN: 978-0-9558918-1-6.
Gumbinių saulašarių tema forume „Akivaras”.
Jogaila Mackevičius
