Pažintis su vienais vabzdžiaėdžiais gali trukti labai trumpai. Pavyzdžiui vienmečiai vaivorykšteniai sudygę pavasarį, sužydėję vasara, rudenį jau atmiršta. Tačiau yra augalų, kurie ne vienerius metus bando mūsų draugystę ir atkaklumą. Viena tokių rūšių – didžioji tuklė (Pinguicula gigantea).

Pagal augimo pobūdį tuklės galėtų būti skirstomos įvairiai. Pirmiausia, tai į turinčias ramybės periodą ir augančias visus metus. Ramybės periodą turinčios savo ruožtu pasiskirsto dar į dvi visiškai priešingas stovyklas: žiemojančias vėsiai (šaltai) ir žiemojančias sausros ir karščio sąlygomis. Žinoma, yra ir tarpinių variantų, kai ramybės periodas nėra visiškai būtinas normaliam augimui, bet susidarius atitinkamom sąlygom, augalas gali ištverti nepalankius augimui faktorius. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad paprasčiausia auginti tuos augalus, kurie neturi ramybės periodo. Viena tokių rūšių ir yra didžioji tuklė.

Taigi, parsisiuntęs  vieną mažą augaliuką, aš daugiau nei penketą metų džiaugiausi draugyste su juo, stengdamasis tenkint kiekvieną jo „kaprizą“, nors jų ir nebuvo labai daug. Atrodė augalėlis tikrai neįspūdingai. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol jis pradėjo intensyviai augti. Tačiau kartą pradėjęs, nuo tol savo dydžiu visada išsiskyrė tuklių kolekcijoje.

Didžioji tuklė

Jaunas didžiosios tuklės sodinukas

Apie šią tuklę jau ne kartą buvau pasakojęs svetainėje. Pirmiausia buvo teorinė pažintis, po to sekė keleto metų pastebėjimai, dar vėliau ji pradžiugino mane savo žydėjimu. Augalo pavadinimas visiškai atspindi augalo išvaizdą – būtent, tai „didžioji“, o ne „didžiažiedė“ tuklė. Būtent pats augalas, bet toli gražu ne žiedas, žavi savo gabaritais.

Būdama didelė, didelio šaknyno ji nesuformuoja. Šaknys tikrai retos ir trumpos. Bet be didesnio vazono vis tiek neišsiversime – jo plotį apsprendžia pats skrotelės dydis.

Didzioji tukle 6 (su saknimis)

Norėdami perprasti didžiąją tukle, apsišarvuokime kantrybe. Nuo mažo augaliuko pasodinimo iki intensyvaus augimo pradžios praeis daugiau nei pusmetis. Užaugusi tuklė keletą metų nesikeis, tik augins naujus lapus. Sulaukti žydėjimo man pavyko tik po keturių metų. Bet net ir per penkeris metus ši tuklė neužaugino nė vienos atžalos. Nepavyko jos padauginti ir tokiu įprastu tuklėms būdu, kaip lapų auginiai ar lapai.

Ką dar pavyko pastebėti – šis augalas vabzdžiams labai toksiškas. Nutūpusi didelė musė netrukus ims svirduliuoti ir kris negyva ant tuklės lapo. Net didelis šienpjovys, prabėgdamas tuklės skrotele, staiga pasijus kaip girtas ir amžinai atguls ant šono. Tokių didelių aukų didžioji tuklė nesugeba suvirškinti, bet pražudyti net ir dideles aukas jai sekasi puikiai.

Visi svarbiausi didžiosios tuklės auginimo ypatumai aprašyti ankstesniuose straipsniuose (jų nuorodos apačioje), tad pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną, paskutinį, niuansą, susijusį su senais, atmirusiais lapais. Dideles skroteles išauginančioms tuklėms būdinga tai, kad nykstantys savo amžių atgyvenę lapai priglunda prie substrato visa savo plokštuma ir prilimpa. Žinoma, drėgname substrate gausu bakterijų, ir po kurio laiko jos suskaido negyvą ląstelieną. Bet iki to laiko dalis substrato paviršiaus nuo aplinkos būna izoliuota pridžiuvusio lapo lakšto. Kadangi tuklių nelaikom „vandens balutėje“, o laidų vandeniui substratą perliejam laistydami, padengtos vietos greitai apdžiūna. Ir tas labai nepatinka tuklių šaknims. Todėl rekomenduočiau nudžiuvusius lapus atsargiai pašalinti. Kaip tai padaryti, galima pamatyt iš keleto forume pateiktų vaizdo siužetų.

Įspūdingai (lyginant su kitomis) didelė, grakšti, nelabai kaprizinga, gražiai baltai žydinti, gerai auganti ant palangės visus metus – didžioji tuklė yra puikus augalas vabzdžiaėdžių kolekcionieriams. Vienintelis belikęs iššūkis Lietuvoje su šia rūšimi – priversti augalą vegetatyviškai daugintis.

Susiję straipsniai ir nuorodos:

Jogaila Mackevičius