Substratas vabzdžiaėdžiams augalams yra nors ir ne pats svarbiausias faktorius, užtikrinantis jų sėkmingą auginimą, bet vis gi nepaneigiamai svarbus.

Pagrindinės jo savybės, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį:

◊ Durpės su perlituSubstratas turi būti imlus drėgmei, laidus jai, gerai ją išlaikyti. Augalų šaknys niekada neturi perdžiūti – tai beveik visada baigiasi augalo žūtimi.

◊ Substratas turi būti purus, nesupuolantis. Kadangi daugumos vabzdžiaėdžių šaknys labai plonos, dažniausiai mažai šakotos, jos negali tinkamai skverbtis į kietą substratą. Taigi, substrato purumas užtikrina gerą šaknų sistemos augimą.

◊ Substratas turi būti  „skurdus“. Vabzdžiaėdžiai augalai, gaudami daugiau maisto medžiagų šakninės mitybos pagalba, neretai nustoja auginti gražias gaudykles ir medžioti. Taigi, ilgainiui tas grožis, dėl kurio juos auginame, blanksta.

Be jokios abejonės, daugumos augintojų nuomone gyvi kiminai yra tinkamiausias auginimo substratas vabzdžiaėdžiams augalams. Tačiau ne visais atvejais tai – patogiausias substratas augintojui. Todėl dažniausiai naudojami įvairūs mišiniai. Pasižiūrėkime, kokios gi šių mišinių pagrindinės sudedamosios dalys.

Kame gi galima auginti vabzdžiaėdžius augalus?

Kiminai

Gyvi kiminai

Gyvų kiminų galima prisirinkti kiekvienoje pelkėje. Kiminai užtikriną tinkamą drėgmę ir aeraciją (vėdinimą) augalų šaknims, tačiau auga kartu su vabzdžiaėdžiais augalais, todėl smulkiems augalams (tokiems kaip saulašarės) nerekomenduotini, nes gali augti greičiau už juos ir ilgainiui nustelbti.

Tačiau renkant kiminus reiktų būti atidiems – kai kurios jų rūšys yra nykstančios, įrašytos į Raudonąją knygą, tai:

Vulfo kiminas – Sphagnum wulfianum (Lindb. ex Braithw.) Warnst;

Žvilgantysis kiminas – Sphagnum subnitens Russow et Warnst;

Minkštasis kiminas – Sphagnum molle Sull.;

Tankusis kiminas – Sphagnum compactum DC;

Plačialapis kiminas – Sphagnum platyphyllum (Lindb. ex Braithw.) Warnst.;

Gražusis kiminas – Sphagnum pulchrum (Braithw.) Warnst.

Taip pat pelkėse galime aptikti ir į Raudonąją knygą įrašytą vieną saulašarės rūšį Mažalapę saulašarę (Drosera intermedia Hayne).

Šių augalų rūšių rinkti natūraliose augimvietėse nevalia, palikime juos augti ten, kur augo.

Sausi, džiovinti kiminai

Džiovinti kiminai taip pat tinka vabzdžiaėdžių auginimui. Tai gerai drėgmę sulaikanti medžiaga, šiek tiek didinanti ir substrato purumą. Tačiau vieni džiovinti kiminai gerai įmirkę netruks supulti, tuo sumažindami šaknų aprūpinimą deguonimi. O susidariusios anaerobinės (bedeguonės) sąlygos ims skatinti rūgimo procesus, kurių pasekoje išsiskiriančios dujos tikrai nepamalonins mūsų uoslės receptorių.

Todėl džiovintus kiminus geriau maišyti su kitomis sudedamosiomis dalimis – durpėmis, perlitu.

Durpės

Durpės

 

Durpės – pagrindinė sudėtinių substratų dalis, turintį gerą (iki 1000 tūrio %) vandens sugėrimą. Kartasi jos gali būti naudojamos ir vienos, be papildų. Tačiau šiuo atveju substrato purumas neretai gali būti per mažas jūsų augintiniams. Tada į durpinį substratą maišoma smėlio, smulkaus žvyro, perlito, kiminų.

Durpių gumuliukaiDažniausiai naudojamos natūralios, mažai susiskaidžiusios, rūgščios durpės, kurių pH gali siekti 4,5 ir mažiau. Dauguma vabzdžiaėdžių tokią rūgščią  terpę gerai pakenčia ir vešliai joje auga.

Mėgstantiems neutralesnę šaknų aplinką augalams, galima pamaišyti šarmines savybes turinčio vermikulito (bendram substrato terpės neutralizavimui)  arba ceolito ar kito selektyvaus sorbento, kuris jonų mainų sorbcijos metu nurūgština mūsų gaminamą substrato mišinį.

Jeigu naudojame vienas durpes, prieš užpildant jomis auginimo indus ar vazonus, jas reiktų gerai perrinkti, kad neliktų sukietėjusių, sudžiūvusių ir nesubyrančių gumuliukų, nesuirusios medienos. Tokie gumuliukai ar mediena prasčiau sugeria drėgmę, juose negali normaliai augti augalų šaknys, mažėja substrato vertingumas. Juos nesunkiai galima panaudoti kitiems, savo sudėtyje turintiems dirvožemio, substratams, skirtiems kito tipo augalams.

Vermikulitas

Vermikulitas

Natūralus mineralas, gaunamas iš smulkinto ir aukštoje temperatūroje kaitinto žėručio. Labai lengvas, sterilus, netoksiškas, bekvapis, patvarus. Pasižymi neselektyvia mineralų sorbcija, sugeria drėgmę.

Vermikulito pH 7,0-9,5. Taigi, tai – šarminis substrato elementas. Jį gerai maišyti su rūgščiomis durpėmis, norint subalansuoti substrato pH link neutralaus.

Vermikulitas užtikrina substrato purumą, geriną jo aeraciją, idealus kabančiuose vazonuose augantiems augamas (dėl lengvumo). Vermikulito gali būti maišoma iki pusės viso substrato tūrio.

Perlitas

Perlitas

Perlitas yra vulkaninis stiklas – silikatinė uoliena, kuri turi nemažą dalį silicio dioksido. Tai – neutralus mineralas. Sugeba gerai sugerti drėgmę, yra lengvas, labai padidina substrato pralaidumą orui, neleidžia substratui sukristi.

Perlito galima maišyti iki pusės substrato tūrio.

Ceolitai, kiti sorbentai

Sausas ceolitas labai panašus į perlitą, tik gerokai už jį sunkesnis

Sausas ceolitas labai panašus į perlitą, tik gerokai už jį sunkesnis

Ceolitai – tai kalnų uolienos mineralai kristalinės struktūros aliumosilikatai, kurių pagrindiniai aktyvūs komponentai – klinoptilolitas ir montmorilonitas.  Jiems būdingos jonų mainų ir adsorbcinės savybės. Ceolitų grūdeliuose gausu kanalų,  juos gali laisvai patekti vandens bei kitos poliarinės molekulės tokios, kaip NH3, SO2, H2S, CO2, ir pan. Dėl specifinės struktūros ceolitai turi nemažai naudingų savybių: adsorbcinių – efektyviai adsorbuoja įvairias medžiagas iš dujų mišinių ir tirpalų; molekulinių sietų – sorbuoja tik atitinkamo dydžio molekules; katijoninių – silpnai prijungti katijonai vidiniuose porų ir atvirų kanalų paviršiuose gali būti pakeičiami kitais katijonais; katalitinių – kristalinės gardelės porose esančių molekulių aktyvacijos energija kai kuriose reakcijose sumažėja.

Sudrėkinti ceolito grūdeliai nusidažo skirtingomis spalvomis - rusva, pilkšva, melsva. Kai kurie jų lieka balti.

Sudrėkinti ceolito grūdeliai nusidažo skirtingomis spalvomis – rusva, pilkšva, melsva. Kai kurie jų lieka balti.

Ceolitai ekologiškai švari, inertinė ir netoksiška medžiaga (daugiau informacijos). Vabzdžiaėdžiams augalams ceolito į substratą nereikėtų dėti daugiau nei 10 tūrio %.

Selektyvūs sorbentai tokiuose substratuose, kuriuose reikia užtikrinti stabilumą ir vieno ar kito elemento kiekio padidėjimo prevenciją, yra labai tinkama sudėtinė dalis. Pavyzdžiui, dėl vienokių ar kitokių priežasčių mūsų augalų substrate padaugėja azoto. Paprastu atveju augalai imtų jį įsisavinti šaknimis, padidėtų jų azoto apykaita, ir tokie augalai, kaip vabzdžiaėdžiai, nejaustų poreikio papildyti savo maisto medžiagų atsargas gaudant vabzdžius. Todėl nesistebėkim, kad kartais, pavyzdžiui, ąsoteniai dėl neaiškių priežasčių ima ir numeta ąsočius. Tai nėra liga, tai tiesiog maisto medžiagų perteklius dirvožemyje ir sumažėjęs poreikis „medžioti“.

Jeigu substrate yra sorbento, jis suriša jonų mainų reakcijų būdu vieno ar kito elemento perteklių ir atiduoda jį tik tada, kai augalas išnaudoja elemento resursus substrate ir jo koncentracija žymiai sumažėja. Jie tarsi apsauga nuo staigaus pertęšimo.

Gali būti naudojami ir kiti sorbentai, pasižymintys vienos ar kitos rūšies sorbciją, tokie kaip diatomitas…

Smėlis

Smelis

Smulki silikatinė inertiška uoliena. Naudojama kaip substrato papildinys, neorganinė frakcija. Padidina substrato purumą, užtikrina stabilumą, mažina sukritimą. Smėlis nėra dažnai naudojama substrato sudėtinė dalis (dažniau jis pakeičiamas perlitu, vermikulitu ar panašiomis uolienomis). Reiktų jo dėti ne daugiau 20 tūrio %.

Žvyras

Žvyras

Stambesnės už smėlį frakcijos heterogeninė inertiška uoliena. Naudojama daugiau laidesniam apatiniam substrato sluoksnyje, kuriame reikia užtikrinti geresnį vandens pralaidumą, arba paviršiniam mulčiavimui.

Jogaila Mackevičius