Turiu pripažinti, kad substratams iki šiol buvo skirta mažokai dėmesio.  Bet jei daugiau pasigilinus – ką ten daug apie juos kalbėt…

Visi vabzdžiaėdžiams augalams naudojami substratai galėtų būti suskirstyti į kelias grupes: „gyvus“, organinius, mineralinius ir mišrius.

„Gyvi“ substratai – tai kiti augalai (paprastai kiminai ar samanos), tarp kurių nesunkiai prasiskverbia vabzdžiaėdžių augalų šaknys, o patys augalai veikia kaip atrama. Tokioje aplinkoje vabzdžiaėdžiai naudoja tą patį vandenį ir maisto medžiagas kaip ir augalai, kuriuose jie auga.

Organinis substratas sudarytas vien tik iš organinių medžiagų. Kaip taisyklė tai  – durpės ir džiovinti smulkinti kiminai, naudojami gryni ar sumaišyti įvairiomis proporcijomis. Toks substratas naudojamas retai, nes ilgainiui praranda purumą ir gležnos vabzdžiaėdžių šaknys negali normaliai į jį prasiskverbti.

Jau aptarėme ir mineralinį substratą. Jis naudojamas tiems augalams, kurie nepakenčia vandens pertekliaus, ir kurių šaknims reikia daugiau oro. Toks substratas maišomas iš poringų smulkių uolienų (perlito, lavos, vermikulito, ceolito), smėlio ar žvyro.

Durpinis substratas su smėliu ir perlitu

Durpinis substratas su smėliu ir perlitu

Dažniau naudojamas mišrus substratas – organinė medžiaga (durpės, kiminai), sumaišyta su neorganine (smėliu, perlitu ir pan.). Sudėtinės dalys tokiame substrate gali būti labai įvairios. Jame substrate gerai cirkuliuoja oras ir vanduo, jis imlus drėgmei, pakankamai purus. Jei tokio substrato didžiąją dalį sudaro durpės, jis dažniausiai ir vadinamas „durpiniu“. Tad jei literatūroje rasite sąvoką „durpinis substratas“ ,vadinai tai durpės plius „kažkas“. Tas „kažkas“ gali būti labai įvairus, bet daugumoje atveju tai priedai, didinantis substrato purumą ir stabilumą (apsaugantys nuo sukritimo).

Dažniausiai kaip pagrindas naudojamas standartinis durpinis substratas – tai natūralios rūgščios durpės, sumaišytos su rupiu smėliu (smėlis, kurio grūdelių skersmuo yra pakankamai didelis, kad jis nedulkėtų) santykiu 1:1.  O toliau jau praktikai, patirčiai, žinioms  ar fantazijai yra daug erdvės pasireikšt pasirenkant, kokių dar priedų reiktų pridėti į tokį substratą, kad plėšrieji augintiniai jaustųsi dar geriau.

Visais atvejais, reiktų įdėmiai pastudijuot literatūrą, kad įvertinti  konkretaus vabzdžiaėdžio augalo poreikius. Ar jis mėgsta purų substratą, nepakenčia stovinčio vandens, koks turi būti substrato pH ir pan. Pagal tai ir maišomi atitinkami priedai.

Jogaila Mackevičius