Didžiosios tuklės sodinukas mineraliniame substrateJau esam aptarę dažniausiai vabzdžiaėdžių augalų substratams naudojamas sudedamąsias dalis, jų savybes. Kadangi daugelis vabzdžiaėdžių auga pelkinio tipo biotopuose, natūraliausias ir geriausias substratas jiems – gyvi kiminai. Gyvus kiminus nesunku pakeisti durpiniais substratais (apie jų „receptus“ – kitame straipsnyje).

Augančius vandenyje, žinoma, tenka auginti akvariumuose ar paliudariumuose.

Tačiau yra dalis augalų, kurie prisitaikę augti kalnuose, periodiškai išdžiūnančiose vietovėse. Tokiems augalams nereikia nuolatinės šakninės drėgmės režimo, jų šaknys neturi tarpt vandenyje, o substratas turi būti labai laidus, neužmirkstantis.

Augintojai ilgainiui išmoko tokius augalus auginti vien mineraliniame substrate, kuriame užtikrinamas šaknų įsitvirtinimas ir vandens atsargos. Faktiškai vos ne visas maisto medžiagas augalas gauna arba su laistymo vandeniu, arba medžiodami smulkius gyvius.

Natūraliomis sąlygomis tokio substrato analogas yra smėlis ar kita sudūlėjusi uoliena, kurioje gali būti šiek tiek yrančios organikos.

Dirbtinai sudarant mineralinių substratų mišinius naudojamos beveik tos pačios medžiagos, kurios maišomos į durpinius substratus kaip jų purikliai – perlitas, vermikulitas, smėlis. Visada galima tokius substratus praturtinti ir kitokiais sorbentais – ceolitais, durpėmis, keramzitu. Bet jų dalis dažniausiai naudojamuose substratų „receptuose“ yra labai nedidelė.

Panagrinėkime paprasčiausią „receptą“, kuriame gali augti visos vabzdžiaėdžių rūšys, reikalaujančios nelabai rūgštaus ir laidaus vandniui substrato.

Imame lygiomis dalimis  perlitą, vermikulitą ir įvairiafrakcijinį smėlį, turintį ir labai smulkių dalelių, ir stambesnių akmenėlių. Perlitas yra neutralus, vermikulitas substratą nurūgština, o neutralus smėlis užtikrina jo fizinį stabilumą.

MIneralinio substrato sudėtinės dalys

 

Visos dalys supilamos į vieną indą ir sumaišomos. Nedidelė gudrybė – nemaišykite sauso substrato. Jums niekada nepavyks sumaišyti tolygiai perlito su vermikulitu ir smėliu. Šios frakcijos turi skirtingą tankį ir ilgainiui nuo fizinio poveikio yra linkusios vėl išsisluoksniuoti. Sudrėkinkite pradedamą maišyti substratą nedideliu kiekiu vandens, ir jūsų darbas akivaizdžiai paspartės.

Sumaišytas substratas

 

Imant po stiklinę perlito, vermikulito ir smėlio, galima pridėti pridėti šaukštą smulkaus keramzito (pūsto molio gurvuolių) ar saują natūralių durpių. Šie priedai tik pagerins mišinio savybes. Vietoje keramzito naudojama ir smulki lava, ir pemza ar kitos poringos medžiagos. Kiekviename regione augintojai naudoja vis kitokias medžiagas, priklausomai nuo natūraliai randamų resursų. Tokių poringųjų medžiagų rūšis ir prigimtis nėra svarbi. Jos turi būti inertiškos, laidžios orui ir kaupiančios drėgmę. Tokios medžiagos substrato mišinyje tėra užpildas, didinantis jo stabilumą.

Taigi, jei substratas jau išmaišytas, imame jau tradiciniu tapusį plastikinį vazoną su daugybe skylučių dugne.

Drenažas vazonėlio dugne

Pilame į dugną stambesnės frakcijos dalelių – keramzito, akmenėlių. Jų reikia ne drenažui, o tam, kad smulkus perlitas ir vermikulitas neišsiplautų ar neišbyrėtų į lėkštutę bekilnojant vazoną.

Vazonas užpildomas pasigamintu mineraliniu mišiniu ir dviem trečdaliais panardinamas indelyje su minkštu vandeniu bent valandai, kad substratas prisigertų drėgmės. Taip pat galima viską iš viršaus supurkšti.

Substratu užpildytas vazonėlis

Toks substratas yra labai lengvas ir purus. Nors primaišėme smėlio ir molio gurvuolių, substrato dalelės yra labai silpnai sukibusios tarpusavyje. Tai atmintina, nes laistant stipria vandens srove, substrato paviršius labai lengvai keičia savo formą. Geriausia tokiame substrate auginamus augalus laistyti iš apačios, pripilant vandens į padėkliuką, arba purškiant. Iš viršaus galima drėkinti tik silpna srovele. Tokius augalus vertėtų apsaugoti nuo stipraus lietaus, nes stiprios vasarinės liūtys gali išplauti tokiame substrate pasodintus augalus iki pat dugno.

Kai substratas prisigeria drėgmės, galima į jį sodinti augalus. Geriausia sodinti jaunus, turinčius mažą šaknų sistemą.

Pasodinta didžioji tuklė

Padarius nedidelę duobutę, joje patalpinamos augalo šaknys, o silpna vandens srovele ant jų tiesiog suplaunamas substratas. Taip geriausiai substrato dalelėmis užsipildo visi tarpai tarp šaknų.

Mineraliniame substrate pasodinus augalus, kol jie prigyja, reiktų labiau palepinti kasdieniu purškimu, labiau saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Nors substrato sudedamosios dalys ir gerai kaupia vandenį, bet dėl savo laidumo jis greičiau perdžiūva, o tai bandantiems prigyti augalams gali būti pražūtinga.

Mineraliniame substrate gana sėkmingai auginamos kai kurios tuklių, saulašarių rūšys. Gali jame augti ir kriaukleniai, o pasodintos saracėnijos greičiausiai paskelbs streiką ir skurs. Bet viską svarbu išbandyti patiems. Vabzdžiaėdžių augalų auginimo metodikų nėra sukurta tiek daug, kaip sakykim, orchidėjų ar kitų plačiai auginamų augalų grupių. Todėl kiekvieno bandymo rezultatai yra svarbūs.

Jogaila Mackevičius